Girdžiu

Tu gali pasakyti, kai nori ištarti,
Ir gali nusijuokti, kai nori kvatot,
Bei gali apsirengti, pajutusi šaltį,
O norėdama tiesą nuslėpti - meluot.

Ir nevisad su žodžiais tu nori dainuoti,
Kartais ašaros krenta, bet meilės nėra.
Sudaužydama pilną gėrybių asotį,
Nebijai pasilikti ir vėl alkana.

Taip gyvenimu plaukia akimirkos trumpos,
Kai nustojame, rodos, stebūklus matyt.
Mes pavargę į kampą vis numetam klumpes,
Ir vėl laukiame naiviai, kad noras grįš ryt.

Bet nevisad tie norai sugrįžt pasiryžta,
Kaip nevisad stebūklai mums reiškia „Oho! „.
Kartais matom erelį pažvelgę į vištą,
Ir mokinamės kristi nuo skardžio su juo.

O gyvenimas plaukia, kaip plaukia artojai,
Įsikibę į plūgą tarp žemės bangų,
Nežinau tik į kur, po žeme ar į rojų...
Gal tik plaukia, kad plauktų... Be tikslo... Girdžiu...