švaistūnai

dienomis, kai saulė
kenčia nuo šalčio, o
spindulių pluoštas ne
mažiau žavus, nei vasarą
sėdžiu linguodamas
žvaigždėms. naktimis
prie aklinai uždaro
lango. pirštais perbėgu
mintyse tavo oda, kuri
būdavo tokia panaši
į plastikinį butelį pilną
šaltinio vandens. mano
akys nuleistos žemyn
žavisi tavo raudonais
bateliais, kurių niekada
neversdavai šokti.
ir tik tada, kai truktelėdavai
mano delną žemyn
numodavau savo žvilgsnį
į tavo niekada iš mano
atminties neišbluksiančias
mėliu žaižaruojančias
akis. pamenu, sutrikdavai...
kai iš netyčių tau duodavau
vyšnių ar uždengęs ausis
pripratindavęs prie tylos
greitosiomis atverdavau
visą garsų gamą tavo
dėmesiui. po pirmojo
bučinio pamenu apsiverkiau
iš laimės, nes niekada
nesitikėjau rasti tokią,
pašėlusią - viesulingą -
nenuoramą. kai negamindavai
vakarienės išvirdavau
pupų sriubą, kurios
nekentei, todėl sekantį
vakarą gaudavau pačius
skaniausius valgius ir
nenutrūkstančią iki ryto
meilės naktį. mėnesiena
dažnai stebėdavosi, kaip
galima neužgest šitaip
netausojant savęs.