O rudenį, kodėl tu primeni man preaitį ?

Mane tempia atgal, prisiminimu takais
ir pjausto man širdį geležiniais pjūklais

Man liepia pažvelgt į praeitį plačiai
ir rėkia garsiai
- AR MATAI, KĄ PRARADAI?

Aš noriu pravirkt, žvelgiant į vaiką
kurį matau tenai,
tokia mažą mergaitę,
kuria kažkada buvau.

Aš noriu rėkt, žvelgiant į tą aukštą vaikiną,
kurį matau tenai,
jis buvo mano gyvenimas.

Aš noriu bėgt, žvelgiant
į tą laimingą šeimą,
į tą, kuri kažkada mane mylėjo.

Mane tepia atgal, prisiminimu takais
ir pjausto man širdį,
kartodami žodžius
- AR MATAI, KĄ PRARADAI?

Prisiminimai kankina, ir savo gniaužtu nepaleidžia.
Žaizdas atlapoja, ir skausmas ašaromis pasrūva...