Vargsta smilgos

Vargsta smilgos palei kelią, -
Kas joms skyrė tokią dalią?
Nei saugos, nei oro gryno,
Kas tik nori smilgas mina.

Vienos dulkės - vargas juodas,
Nei vilties, anei paguodos.
Vargdienėlės tyliai nyksta.
Gal Dievulis ant jų pyksta?

Betgi, tolėliau ant kalno
Mato smilgos, kaip ant delno,
Auga kitos: gražios, purios -
Perlais tviska jų kepurės,

Švelnios rasos rytais prausia.
Gajos, dauginasi gausiai.
Kai, tuo tarpu, kelio smilgas
Sūrios ašarėlės vilgo.

Liūdnos šnara palei kelią,
Tyliai keikia savo dalią.
Kiek ir ką reikės aukoti,
Kad galėtų bent kvėpuoti?