Evgenij RuskichŠis darbas buvo pateiktas konkursui.
Dailininkas buvo rusas. Štai jau kelias dienas paeiliui jis ateidavo į apleistą paplūdimį tapyti jūros. Atėjo ir šįryt.
Dar iš tolo pamačiusi jį per binoklį einant jūros mūšos suplakta tamsia juosta su medine dėže ant peties jauna moteris, gulinti ant pakrantės skardžio, nusišypsojo, o jos širdis suplakė tankiai ir nerimastingai. Pagaliau jie buvo čia, toli nuo veikiančių pliažų, vieni. Iki šiol ji stebėjo jį tik iš tolo, iš savo guolio, kurį įsirengė apleistame, smėlio beveik užpustytame dote. Jis nejuto, kad yra stebimas. Ten, apačioje, elgėsi kaip vaikas. Visa gerkle plyšavo dainas. Arba staiga pametęs teptukus, įsijautęs iš šlapio smėlio statė didžiausius miestus su gotiškomis bažnyčiomis, gatvėmis, išpiltomis margaspalviu žvirgždu. Tačiau vėl taip pat staiga palikęs savo,, miestą “, ilgai gulėdavo, virš galvos išmetęs rankas ir stebėdamas dangaus žydryne plaukiančius keisčiausius debesis.
Ji niekada nematė jo valgančio, jis tik siurbčiojo alų iš didelės gertuvės, kurią laikė įkasęs drėgname pakrantės smėlyje. Jo kūnas buvo raumeningas, lankstus. Ir plaukiojo jis dieviškai. Nuplaukdavo taip toli, kad jeigu ne binoklis...
Eidamas pajūriu, vaikinas staiga padėjo dėžę ir kuprinę ant smėlio ir, pasikėlęs ant rankų, nuėjo nuo drėgmės patamsėjusia smėlio juosta. Moteris gėrėjosi jaunu ir stipriu jo kūnu. Ant vaikino klubo matėsi randas nuo buvuosios plėštinės žaizdos, o ant kairiojo peties – tatuiruotė, kažkas su inkaru ir penkiakampe žvaigžde. Pasiekęs betoninį, panašų į laivo korpusą dotą, vaikinas atsistojo, pasilenkęs pakėlė nuo žvirgždo baltą moterišką batelį. Susimąstęs ilgai apžiūrinėjo. Atsidusęs atsargiai padėjo jį ant didelio akmens ir spyruokliuodamas nubėgo prie savo daiktų. Kad bent kiek aprimtų smarkiai plakanti širdis, moteris apsivertė ant nugaros ir užsimerkusi ištiesė ant smėlio įdegusias, tarsi nutekintas kojas. Alsioje tyloje buvo girdėti, kaip striksi pušyje voverė. Svaigiai kvepėjo sakai. Moters speneliai sustandėjo.,, Aš turbūt kraustausi iš proto... “- ji apsivertė ant pilvo ir pasiekė iš krepšio laikrodį. Buvo be dešimt vienuolika. Ferdinandas žadėjo grįžti pietums. Ji turėjo valandą, tik valandą... Moteris vėl paėmė binoklį – na, kurgi tu, mielasis? Oi, kaip tu vėl toli nuplaukei...
Ji nuleido ranką. Gurkšnelis taip netikėtai gautos laisvės tarsi šampanas kaitino kraują. Kodėl Ferdinandas staiga išleido į paplūdimį ją vieną? Juk puikiai žinojo, kad ji susitiks su tuo vaikinu. Vos tik jį pamačiusi, suprato, kad jis rusas. Ne dėl tos žvaigždės ar inkaro. Iš melsvų atvirų akių. Ne, ir ne tai. Buvo kažkas jo veide, nuo ko iš karto saldžiai dilgtelėjo širdį. O gal jie jau buvo susiję ten, kituose gyvenimuose?
Ferdinandas irgi kažką pajuto. Lietuvoje jis įsitempė, tapo nervingas – Rusija juk ranka pasiekiama, o juk žinojo, kaip ji Vokietijoje ilgėjosi tėvynės... Į ten takeliai jai atkirsti, bet senas satyras vistiek bijojo: o ką, jeigu jo rusė žmonelė ką nors sugalvos? Todėl ir nenuleido nuo jos akių. O čia staiga nei iš šio, nei iš to ėmė ir susiruošė į Klaipėdą, kurioje gimė ir gyveno prieš karą. Ji dirbtinai nusižiovavo ir atsainiai sumurmėjo lauksianti jo paplūdimyje prie doto – kaip visada.,, Tik nesimaudyk nuoga, jeigu tas tavo dailininkas ateitų” – gaišliai sukikenęs, plekštelėjo jai per užpakalį. Pasiemęs videokamerą išėjo.
Laiko liko visai ne daug...,, Jau ruošiasi paukščiai išskristi, palydim juos žvilgsniais liūdnais... “- staiga uždainavo dailininkas, bet su tokiu ilgesiu, kad ji krūptelėjusi apmirė. Tas rusas vaikinas – vienas visame tuščiame svetimame krante – dainavo, o jai norėjosi verkti. Ji vėl regėjo save, mažą mergytę, įsikibusią į tėvo ranką ir einančią su juo į bufetą nedideliame, dulkėtame gimtajame mieste. Bufete buvo radiola, ir tėvas, pasiėmęs bokalą alaus su,, priedu”, vis prašydavo bufetininkę tetą Ziną uždėti plokštelę,, Jau ruošiasi paukščiai išskristi”. Jai nupirkdavo limonado ir sausainių. Iš kalėjimo, į kurį pateko už muštynes, tėvas grįžo invalidas. Jo trumpai kirpta galva buvo pražilusi. Atrodė kaip koks senukas. Paskui jis mirė. Motina, iškamuota amžino nepritekliaus, beveik neišlįsdavo iš fabriko. Vieną kartą po pamainos taip ir negrižo. Fabrike buvo gaisras. Motina sudegė...
Iš nevilties ji atsidūrė,, kietoje“ kompanijoje. Kažkuri iš merginų parodė laikraštį su skelbimu apie gerai apmokamą darbą užsienyje. Ji pateko sostinėn, paskui Vokietijon – be dokumentų, be pinigų... Jeigu ne Ferdinandas, vokietis, tinkantis jai vos ne į senelius... Jis pagailėjo jos, nes kažkada per karą labai mylėjo rusų mergaitę... O ir kur reikėjo dėtis – atgal į viešnamį?.. Taip ji ištekėjo ir tapo frau Kancendorn...,, Nereikia man Turkijos kranto, nereikia man palmių žalių... “,, Na, ir ka tu su manimi darai? “ – žiūrėdama į veidrodį paraudusiomis akimis murmėjo moteris ir, išsiėmusi š kosmetinės dažus, perbraukė lūpas. Ji išmoko būti ryžtinga. Tačiau tokia pasimetusi, nelaiminga ir vieniša ji jau seniai nebuvo. Juk ne koks viešnamis, čia, ant jūros kranto, juk vos ne tėvynė...
Tamsios pušų viršūnės, giedra dangus mėlynė, raibuliuojanti jūra – viskas buvo taip puiku, bet, Viešpatie, kaip laikina ir nepatikima. Ir apimta nevilties, kad ši vasara jau baigiasi, kad vėl Ferdinandas, kad anksčiau ar vėliau jos grožis nueis perniek, pagalvojo, kad dabar arba niekada...,, Beprotė, “ – garsiai ištarė ji, degdama noru. Pakilo visu ūgiu ir nuogut nuogutėlė pasileido nuo skardžio žemyn...
Vaikinas sėdėjo ir piešė. Jam pasirodė, kad einanti pro jį nuoga gražuolė auksiniais palaidais plaukais nuausta iš saulės spindulių. Jis žvelgė su neslepiamu susižavėjimu. Metusi jam atsainų sypsnį, Afroditė paklausė rusiškai:
-Sveikas, kaip vanduo?
-Kaifas, - vaikinas prašiepė lygius, baltus dantis. – Tik atsargiai – čia dugnas akmenuotas.
Ji įbrido į jūrą ir ryžtingai krito į atplaukiančią bangą.
-Aš apstulbęs, - sumurmėjo vaikinas, jausdamas, kaip visas įsitempia.
Šviesi moters galva šmėžavo bangose tarsi plūduras. Dailininkas apžvelgė krantą, skardį, apaugusį kreivomis pušaitėmis.,, Nejaugi ji viena? “ – karštai dūrė išdykėlė mintis. Širdis suplakė dar smarkiau.,, Laižykis nesilaižęs“- sutramdė jis save. -,, Toks topmodelis ir tuščias krantas... Taip gali atsitikti tik sykį, ir jeigu jį praleisi... “ Nuo tos minties sumaudė klubo randas. Lyg nuo skausmo jis užsimerkė, o kaiatmerkė akis, Afroditė jau sėdėjo ant akmens ir matavosi batelį, kurį jis buvo radęs pakrantėje. Jos puikus, įdegęs kūnas tviskėjo saulėje.,, Tebūnie, kas bus“- mintyse ištarė vaikinas ir pasilenkė prie piešinio. Bet neišlaikė ir pamojavo jai ranka. Tuojau pat pakilusi nuo akmens, ji ėmė artintis. Ėjo, išdidžiai rodydama save, gręždama savo ilgus – kaip undinės – plaukus ir šypsodamasi. Pasiėmęs rankšluostį, jis ėjo priešais.
- Jūs juk sušalote, - pasakė, apžvelgdamas pakrantę ir dotą, spoksantį į juos siauromis ambrazūromis. – Gerai nusišluostykite.
Ji paėmė rankšluostį ir atsisėdusi ant smėlio pradėjo džiovintis plaukus.,, Laikas baigiasi, baigiasi... “ –klykavo virš jų žuvėdra.
-Viešpatie, kaip gera, - ji atmetė galvą ir užsimerkė. Vaikinas atsisėdo greta.
-Kokia jūs graži, - prislopintu iš susijaudinimo balsu ištarė jis. – Kai jūs pasirodėte, iš pradžių aš pagalvojau, kad jus – dievaitė, ta išjūros putos... Jūs iš tikrųjų – dievaitė. Kur aš galėjau jus matyti? Atleiskyte man už banalumą, taip visi sako, kai nori užmegzti... Tikrai, jūs kaip kokia kino žvaigždė, apie kurią svajoja visi berniūkščiai. Jr ne tik jie...
- Ne, mesje Gogenai, - neatsimerkdama pasakė ji, - aš esu klajoklė, paklydėlė iš Frankfurto. Tai paskutinė mano valanda čia, šiame krante. Greitai čia ateis mano vyras. Senas Otelo. Ir užmuž mus abu, jei ras mane su tavimi čia nuoga.
Ji atsigulė ant nugaros į smėlį. Lūpos liko šiek tiek pravertos. Jis švelniai perbraukė ranka per jos blauzdą pabučiavo į skruostą paskui į lūpas. Neatsimerkdama ji dėkingai, patikliai ji apkabino ir tarsi motina prispaudė prie savęs jo trumpai kirptą galvą.
... Šniokšdamos į krantą šliaužė bangos, žaisdamos baltu bateliu. Ji mylėjo kiekvieną jo ląstelę, laimės akimirkos buvo tokios trumpos, o atviros visam pasauliui meilės pavojus suteikė aistrai deginantį ir alinantį pojūtį. Pasiekus slenkstį, už kurio jie tapo viena būtybt, staiga vaiko balsu klyktelėjo žuvėdra...
- Geras ženklas, - pamanė žilas vyras įdegusiu vaidu, stebėdamas besimyličius pro siaurą doto plyšį. Ir vėl įjungė kamera. Žuvėdra, sukanti virš poros ratus, vėl klyktelėjo. Neatitraukdamas akių nuo gulinčiųjų ant smėlio, vyras krenkšėdamas išsitraukė iš kišenės plokščią metalinę gertuvę ir patraukė keletą gurkšnių. Šnapsas kaitino kūną. Jei ne jis, tame rūsyje seniai jau buvo galima mirtinai sustirti. Bet jei jo jauna žmona pastos, verta buvo pakentėti. Ponas dievas težino, kaip jis ištvėrė, kol sėdėjo prie ambrasūros ir stebėjo tuos žaidimus ant smėlio. Na, ar dar ilgai voliositės? Juk žmoniškai pasakiau, kad vidurdienį grįšiu... Gerai, kad bent šnapso yra. Ir kur, velniai griebtų, skubėti? Jis juk žino, kad ji grįš pas jį. Ir dabar jau – visam.
