Tai ne tavo žvaigždė

Mėnuliškos spalvos. Mėnuliškas miestas.
Ir gatvėj – Svajoklis, mėnulio apsėstas.
Jis sveikina draugą, lauke pasilikęs:
Delnukais plekšnoja mėnuliui per plikę.
Jau dingo pradingo jo apsnigtas jausmas,
Ateis neužilgo išsiilgtas džiaugsmas.
Užgriuvo užėjo tas metas – žvaigždsėjis,
Kai, rodės, greičiau Žemė suktis pradėjo.
Aukštajam dirvone pulsavo taškučiai,
Tik ką pasirodę, bejėgiai, mažučiai...
Staiga sublyksėjo svajokliškos akys.
Mėnulis paklausė, ko jis toks patrakęs.
“Eik tu nusisnigt!” – Svajoklis atkirto,
Mėnulis išbalo, nors jo neišgirdo.
Svajoklio mintis jis skaityti pradėjo,
Pajuto: padangėj kažkas sujudėjo.
Mažutė žvaigždutė žemyn nusileido,
Nukrito nedelsiant Svajokliui ant veido.
Svajoklis paslydęs pusny atsisėdo
(vėliau atsistojęs dėl to susigėdo).
Jo didelė nosis, paraudus, prisirpus,
Pajuto kaip sniego žvaigždutė... ištirpo.

    “Laiškai į pasaulį iš po grybo kepurės”