Kelionė nežinios link

Maži jo piršteliai, įmauti į dygokas nekarštos vilnos pirštinytes, spaudė apšarmojusius rogučių lankelius, o tėtė, gurgždėdamas neslystančių „pensininkų“, tada gan populiaraus apavo, padais, traukė rogutes, lyg ledlaužis praskirdamas kandų žiemos rūką. Pro kailinės kepurytės plyšelius vos skverbėsi prikimęs tėtės niūniavimas, kartkartėmis perrėkiamas tokio pat muzikalaus pavažų gergždimo per krosnių pelenų pabarstus sulig kiekvienu apsnigto šaligatvio nuotrūkiu.
Įspraustas į rogutes įtūzintas mažulis dar nelabai suprato esąs žmogumi. Atrodė, kad visi žmogiškieji rūpesčiai, tokie kaip šaltis, rytas, pirmadienis, laikas, net nebandė pramušti gauruotų kailinukų, užrištų storu šaliku, virš kurio spingsojo dvi dar labai žydros akys, kiek įrėmintos dviejų raudonų skruostukų pusmėnulių. Mažojo žmogaus matėsi tiek, kad tėtė visiškai uždengdavo plačiu, šaltu ir kietoku delnu, kada, stabtelėjus visam kinkiniui, siekdavo paslėpti dar vieną  kiek nekantresnę žmogiškają detalę – nosytę.
Atsitraukus delnui, akytės matė tik palinkusią, juodu paltu vilktą tėčio nugarą, virš jos triušinę kepurę, viena ritmingai linguojančia ausimi su nukramtytu, atbrizgusiu šniūreliu, lyg šokinėjančiu ant, kas žingsnį kylančių, garo kamuoliukų. Delnas, eilinį kartą sumažinęs akiratį, išlindęs iš atgal ištįsusios palto rankovės laikė susisukusią virvutę, o ši, įsitempusi į pusę pasaulio uždengusius batukus, vertė judėti visą likusią aplinką. Pasukti galvą, ar pajudėti rogutėse pačiam mažuliui nebuvo nei galimybių, nei noro, todėl akytėmis smalsiai tyrė viską, ką atiduodavo rūkas, batukai ir tėčio nugara. Dažniausiai tai buvo kažkur virš kepurės antkaktės ištįsę stulpai, nuo ten pat besileidžiančios medžių šakos, bet kartais šmėkšteldavo praūžianti triukšmyla, o vienąkart prastrykčiojo AuAu ant trijų kojų.
Žmogučiui buvo gera. Jis nežinojo, ir, regis, neturėjo jokio noro žinoti kur jį veža. Nežinojo nei apie užbaltintą kakavą su batono riekele, užteptą sviestu, ant kurio bus uždėta, senokai plautos mazgotės kvapo sūrio riekelė, nei apie tuziną tokių pačių pradedančių žmogučių, čiauškančių viso pasaulio išnykusiomis kalbomis, trepsinčių ir šliaužiojančių, verkiančių ir kimbančių į Didžiosios auklėtojos vilnonį sijoną, su varvekliukais panosėse ir tokiomis pat plačiomis visą pasaulį mylinčiomis akimis, nei apie mažas, spintose gyvenančias loveles, kuriose reikės užsimerkti, kad Didžiajai auklėtojai būtų galima skaityti laikraštį. Nežinojo, ar skruostukus perštena nuo speigo, ar dygios tėtės barzdos, kurios jis neskuto, nes visą rytą su mamyte kuždėjosi apie popierėlį, ištrauktą iš metalinės dėžutės kabančios už durų. Nežinojo, kad temstant, jau visiems vaikams išėjus, jo pasiimti ateis paraudusiom akim mama, o parvažiavus namo, priebutyje nekabos tėčio paltas ir kailinė kepurė, į kurią telpa beveik visos kaladėlės.
Nežinojo, kad dar negreit sužinos, kas tai savaitė, mėnuo, metai, 1968-tieji, pareiga, laisvė, kariuomenė ir Čekoslovakija, ir buvo laimingas. Nes nežinojo, kad jo laimė gyvena nežinojime, kuris, kai atsiras laikas, pamažu prisipildys žinių, o joms reikės daug, be galo daug vietos.