danae

išpirk mane iš šito skaudančio lietaus
aš pavargau sapnuoti ugnį, sudeginančią vandenį aš pavargau
pabudus lyti, skęsti po šiuo amžinu lietum
aš pavargau nuo ausyse būgnijančio lyg užkeikto lietaus košmaro
nuo riedančių kaip išprotėjusio vandens vežimo ratų
aš pavargau tarnauti jam, tam prakeiktajam, kuris prasimuša pro odą ir pro sielą
paskui išmirksta akys, žaizdos, ir kraujas nebeištveria

aš prakeikiu dienas kai išmeldžiau lietaus į nelaimingą savo žemę
geriau jau būčiau aš iš troškulio sudegus ir išnešiota pelenais
išpirk mane, mano žaizdos jau seniai paskendo, taip nepaskandinusios manęs
kaulus lietus man užmerkė, ir protą man užlijo strėlės vandeninės

tūkstantį kartų prakeikiu, kad šitaip norėjau prisilietimų, meldžiaus
kad paskęsčiau nuo jų, kad sutapčiau su tavimi -

aš meldžiaus - prasikeikiau-
mane užlijo.
dabar gali ateiti šviesa