Jurgita

Ar prisimeni kai žaidėm su saule,
Nuogi kaip vaikai po joniniu,
Kai lietus netikėtas užklupo
Ir kai žolėj neradai savo kojinių?

O šalia buvo laukas suartas
Ir galvijais prakvipusi žemė,
Tai juk buvo mano pirmasis kartas
Ir buvai tu liesa kaip piemenė.

Tik pabūgai tu lipti į kalną
Ir sugriauti tradicijų sieną,
Palikai mano žydinti jausmą
Ir nagais apdraskytą kamieną

Viskas keičiasi, dyla ir byrą
Laikas turi apgaulinga prasmę
Gyvenau su brangiausia Jurgita
O dabar gyvenu su astma.