***(mirusiam seneliui...)

Tu palikai savo žemišką kūną,
Nespėjęs ištarti sudie,
Atidavei laikui griūvantį rūmą,
Suspausdamas delną mirties.

Tu išėjai ir daugiau nesugrįši,
Skausmingai įmynęs pėdas atminty,
Privertęs artimo gėlą ištrykšti,
Paskęsti juodam ir klampiam liūdesy.

Paguldęs ant kelio gyvenimo kryžių,
Atidavei žemei džiaugsmą ir kančią,
Ištroškęs ramybės ir poilsio tyrų
Drąsiai tiesei mirties angelui ranką.

Aš melsiu Tau amžino atilsio rojuj,
O Tu manęs lauk,
Galbūt dar negreitai ateis tas rytojus,
Bet tu manęs lauk…