mirtinis

basas tavo kojas nukauta upė savo kūnu nuplauna
ir te pirštų neskauda tau širdį akmenimis nuėjusią renkant
aš vis dar tekanti, ar nejauti kaip ant odos krauju priaugę
geležimi atvirtę vandenys vis rieda, nenusenka

ir dabar jau gali pasidėti ginklus, jie per sunkūs ir skauda
ne visas jų žaizdas užlaižyt vandenim upė gali
ar jauti - gyslose smėlio daugėja, žvynus žuvys trina į kaulus
siela beldžias į dugną, palieka aštru lyg prieš karą

o imant gesti kūnui tu atspėji paskutines sekundes pagailėjęs
man uždegi savas šviesas, ir veidrodžiuos sužvilga gailios ugnys,
rasoja jie tarsi prieš pačią mirtį būtų nusidėję -
kelk, upe, mylimąjį sau į kitą krantą, nes vandenys užgyti turi.