Paslaptis

                                      “Paslaptis”

Per dykumą jojo raitelis. Iš nuovargio jis vos besilaikė nenukritęs. Jo žirgas, anksčiau lenktyniavęs su vėju, vos vos slinko smėliu. Patekėjo saulė. Raitelis pakėlė galvą ir prisiminė jam ištartus žodžius: “Tu privalai nuvykti iki rūmų ir atiduoti šitai.” Raitelis pažvelgė į nedidelį popieriaus lapelį, surištą virvele. Jis tvirtai prispaudė jį prie krūtinės ir norėjo paraginti žirgą, bet neištarė nė žodžio. Vargšelis ir taip darė, ką galėjo. Keliauninko atmintyje atgimė vaizdas, kaip Saulėtekis, išdidžiai pakėlęs galvą, skrieja lyguma. Šis žirgas buvo vienas iš tų, kuriems laisvė yra svarbiau už viską, bet keistai jis prisirišo prie Sauliaus, ir jie tapo neišskiriami. Dėl to Saulius neragino ištikimo draugo. Jis suprato, kad rūmai jau netoli, bet suprato ir tai, kad dar pusė mylios, ir Saulėtekis, atidavęs paskutines jėgas, susmuks ant smėlio. Jis nulipo nuo žirgo, paglostė jo švelnią nosį ir tarė:
- Palauk čia, Saulėteki. Jei nueisiu iki rūmų, atsiųsiu ką nors tavimi pasirūpinti, drauguži.
Žirgas pažvelgė į jį savo protingomis akimis, ir, rodos, suprato. Saulius dar kartą jį paglostė ir nuėjo. Jis ėjo lėtai, kiekvienas judesys truko amžinybę, bent taip atrodė Sauliui. Kovodamas su begęstančia sąmone, jis galvojo: “Aš privalau nueiti iki rūmų. Juk ne veltui karalienė šią užduotį patikėjo man. Čia turbūt yra labai svarbi paslaptis. Taip, taip ir yra.” Ši mintis suteikė jam naujų jėgų eiti toliau.
Saulius nebuvo naujokas ir puikiai žinojo, kiek maisto ir vandens reikia tokioje kelionėje, bet jis negalėjo žinoti, kad kelyje jį užpuls plėšikai. Jie atėmė tik maistą ir vandenį, nes laiškelį Saulius laikė kišenėje, o Saulėtekis nuo plėšikų, kurie tikrai būtų susigundę tokiu nuostabiu ristūnu, pabėgo. Vėliau jis grįžo pas Saulių, bet tris dienas trukusi kelionė be maisto ir su lašeliu vandens išsekino ne tik jį, bet ir Saulių. O šis tuo tarpu atkakliai, bet lėtai artėjo prie rūmų. Jis pagalvojo apie Saulėtekį. “Aš negaliu jo ten palikti. Reikia pasirūpinti... Reikia... Privalau... Negaliu sustoti... Ne...” Saulius dar tvirčiau suspaudė lapelį. Jis nebejautė nei skaudančios, plėšikų sužeistos rankos, nei kepinančių saulės spindulių. Galvoje buvo tik viena mintis: ”Privalau...” Po kelių kankinančių minučių Saulius išvydo baltus laiptus. “Tai miražas, -  pamanė jis.” Bet tada išvydo prie jo skubantį sargybinį. Sukaupęs likusias jėgas jis ištiesė lapelį ir sumurmėjo: “Princui... Ir... Saulėtekis... Ten...” Saulius parodė savo pėdsakus ir neteko sąmonės. Keli sargybiniai nubėgo jo pėdomis, keli rūpinosi keistu atėjūnu, o tuo tarpu princas skaitė karalienės raštelį. Jis pasišaukė vieną tarną ir tarė:
- Aramedai, pranešk Paolui, karalienė nori šviežių vynuogių.