Įmirko ilgesio kvapu erdvė -
kolei į širdis natos subyrėjo
ir jau niūniuoja žemė vėjams
uolomis į debesis parimusi
slėnių žydėjimo lopšinę.
Čia pat audrų patosų šėlsmą
į raibuliuojančius akordus pina.
Jūrų platybės penklinėm liūliuoja.
Už jų, vulkanai horizontais priartėja
ir kraterių ugnim nudegina kančias -
nuo smuiko rakto pelenus.
Juo atrakintos mūzos
vėjo, žemės, ugnies, vandens,
laisvai ir siautulingai džiūgauja.
Ir gera joms save dalinant sklisti
žeme ir vėju, vandeniu, ugnim
kur mylimoji žada pasitikti
gyvenimą ir amžinybę su tavim.
Tyrumo skambesiu čia pasiliksit.
Žarų vakarių virpuliu ant stygų
per amžių laiką, ritmą skleisdami.