Atsitikimas fotostudijoje

Saulė debesį
stumdė, stumdė
ir įstūmė
į fotostudiją.

Suurzgė
lyg prižadinti vilkai
ventiliatoriai.
Atsidūrė -
dvi gražuolės
debesio letenose.
Du aparatai
iš išgąsčio apalpo -
žemėn, po stalu
nuvirto.

Debesis -
prasižiojęs, juokiasi,
neužsičiaupia,
šviečia jo dantys
balčiausi.
Lietaus trupiniai
ant pirštų pabyra,
sužaliuoja stalas,
neseniai,
nupjautas kelmas.
Bėgioja veidrodžiai
apsiavę - ilgesio batais
ir pirštais kedena -
debesio purius kailinius.

O už durų,
kas už durų dedasi -
debesis kaip katinas
patenkintas -
murkia, kniaukia -
vos girdimas,
o po šlapiais skėčiais -
du storuliai dėdės
trypia šaligatvį
batais girgždančiais.

Pašoksta
ant trijų kojų
fotoaparatas tuščias
ir sprunka pro duris,
su tavom,
vakar pirktom slidėm.
Ima objektyvai
čiulbėt lyg paukščiai.

Ir ieško tavęs -
akys debesio -
fotostudijoje
pasiklydusios.
Debesys -
pasirodo -
tave, slides pavogė.
- Gal tu, išsigandai
ir pasprukai
tikriausiai,
ir kažkur,
krebždi lyg pelytė -
po debesio
didžiu atvaizdu -
įsikorus į mano kriaušę,
ir žiūri,
kaip vėjas -
naują debesį
į fotostudiją atveža.