Onutės nuotykiai (II)

Tūkstančio baksų istorija
(su standartiniu happyendu)


- Nėr teisybės, - nuliūdusi sumurmėjo Onutė. Jai norėjosi verkti, bet tuo pat metu nedrįso prie visų. Troleibusas kratėsi ir suposi, veždamas ją į geriausios draugės namus. Na, beveik ten...
Diena buvo apsiniaukusi, betono spalvos ir pramoninio kvapo. Kamščiai, kaip ir kiekvieną dieną. O čia dar iškrypėlis už nugaros, nusitaikęs į jos sėdmenis...
Pajutusi pirmą grybštelėjimą, ji beveik abejingai atsisuko ir dėbtelėjo į tyras vyro akis. Nieko nepasakė, tik mintyse patvirtino, kad „taip jai ir reikia“.

Tačiau po antro grybštelėjimo kantrybė pamažu ėmė trūkinėti.
„Duok jiems valią, tai ant galvos užšoks“, - pagalvojo Onutė, nejučia pradėjusi niršti. O po trečio, gerokai ilgesnio ir intensyvesnio užgriebio, ji pasisuko į vyrą nuostabiai giedru veidu ir tyliai prakošė:
- Tikriausiai žinai, kad esi iškrypėlis?
Vyras atsakė jai kukliu šyptelėjimu. Jis žinojo, tačiau nieko negalėjo su savimi padaryti. Jis iš tiesų buvo iškrypėlis.
Atsidususi Onutė atsuko jam nugarą. Tada sugraibė vyro ranką ir pati uždėjo ją sau ant užpakalio.
Vyras atsitraukė kaip nudegęs. Po sekundės atsisukusi pamatė jį tolstantį, baisiausiai sutrikusį.

Už troleibuso lango tirštėjo mechaninė spūstis. Netekusi kantrybės, mergina prasibrovė prie vairuotojo būdelės.
- Atidaryk duris!
- Mes gatvės vidury! Dar neatvažiavom…
- Lažinamės iš štukės baksų, kad pėsčia aplenksiu tavo trantą?
- Eik tu žinai kur.
- Tai atidaryk duris, eisiu. Antraip imsiu tave pravardžiuoti, kaip užvakar.
- A tai čia tu! – pažino vairuotojas ir spustelėjo mygtuką. – Nešdinkis!
- Atia atia, - pamojavo Onutė.
Paskui ją į gatvę pasipylė kiti nepatenkinti keleiviai. Netrukus troleibuse liko tik vairuotojas, kuris piktas kasėsi nusėdėtą užpakalį ir svarstė, ar tik jam pačiam nepatraukus pėsčiomis.

-[]-

Geriausia draugė Jurga pasitiko Onutę susisupusi į rankšluostį bei užsidėjusi ant galvos turbaną. Ruošėsi palaikyti tėvui kompaniją kasmetiniame posėdyje, kuriame jos tėtušis finansiškai dulkino visą tautą ir dalį užsienio.
- Kažkas atsitiko, - nustatė Jurga, išvydusi Onutės veidą.
- Man reikia tavo pagalbos. Skubios.
- Mes gi jau susitarėm, kad pinigų tau nebeskolinsiu. Tu man ir taip skolinga.
- Nereikia man tavo pinigų, - Onutė praeidama nesusilaikė nenužvelgusi savęs didžiuliame veidrodyje – toks buvo tik Jurgos namuose, pagamintas pagal užsakymą ir nė kiek neiškraipantis vaizdo. – Turiu aš pinigų. Ir daug. Man reikia, kad tu pasidulkintum su Tadu.
Išgirdusi neaiškų garsą, ji atsisuko ir nudelbė draugę, žiūrinčią į ją apvaliomis akimis ir pražiota burna, trūksmingai besijuokiančią.
- Tu... ką?.. – nenorėjo patikėti savo ausimis Jurga.
- Tu. Su Taduku. Abu „ciku caku“ ant mūsų lovos, mano bute. Kada galėsi?
- Ėė, duok atsipeikėti! – sumojavo Jurga. – Šaškes į vietas, brangioji...

-[]-

- Su TAVO Taduku? – pasitikslino atsipeikėjusi Jurga.
- Su mano.
- Tavo bute?
- Mano, - linktelėjo Onutė.
- Pasidulkinti?!
- Pasi...
Jurga žiūrėjo į Onutę, ši žiūrėjo į Jurgą.
- O kame čia šaibos? Nesuprantu...
- Tarkime, - atsiduso Onutė, - kad man labai REIKIA.
- O Tadas ar žino? – primerkė akis Jurga.
Ona ėmė patyliukais melstis, kad geriausia draugė nesugalvotų užduoti esminio klausimo. Tik ne tą vienintelį. Tektų visas kortas pakloti, o taip dūšioje negera...
- Nieko jis nežino. Ir nenoriu, kad žinotų. Man reikia, kad jis taptų man neištikimas su tavimi.
- Ir kaip tau šovė į galvą, kad AŠ sutiksiu? – išsiviepė Jurga.
- Na gerai, ko tu nori už tai? – gailiu balsu paklausė Onutė.
- Ach... – iškvėpė pasipiktinusi Jurga. – Kuo tu mane laikai?!
- Atleisk, atsiprašau. Tu mano geriausia draugė, aš  tau bet ką...
- Palauk, - sustabdė tolesnį žeminimąsi draugė. – Čia kažkas ne taip.
Onutė užsidengė delnais veidą ir susmuko fotelyje.
„Protinga suka, jau užuodė reikalą“ – pagalvojo ji.

- Iš kur tu gavai daug pinigų, Ona? – sugriežtėjo Jurgos balsas. – Sakei turinti daug. Iš kur?
- Mama pervedė...
- Prieš tris dienas aiškinai išnaudojusi limitą. O mėnuo dar nesibaigė. Ne, ne iš mamos.
- Tada iš brolio.
- To, kuriam du metai?
- Jam treji... Dėdė  testamentu paliko fabriką Amerikoje ir milijoną dolerių. Štai ir pasidalino.
- Meluok sau sveika. Žinai, padarom paprasčiau. Aš ignoruosiu tave ir tavo problemą tol, kol nepapasakosi, kas iš tiesų nutiko.
- Jau sakiau. Dėdė Amerikoje...

Tačiau Jurga jau buvo pritykinusi iš šono, išvydusi kiek išsipūtusią Onutės kelnių kišenę. Nutaikiusi progą, kyštelėjo ranką ir sugriebė kažką šiugždančio, panašaus į...
- Ei! – žaibiškai sureagavo Onutė, įsikibusi draugės rankos. – Nagi, šalin nagus!
- O ką čia turi, aa-a? – kovojo dėl kišenės turinio bankininko dukrelė.
- Jurga, prisiekiu – bus blogai... – raitėsi Onutė. Staiga sugriebusi draugę už kaklo, permetė ją per fotelį, pati nusiridendama grindimis.
Į orą pakilo tuntas banknotų, pasklido lyg pigiame Holivudo filme į visas puses.
Jurgos turbanas nulėkė į vieną pusę, rankšluostis pasiliko ant fotelio.
- Eik tu sau! – apstulbo ji, dolerius išvydusi.
Snigo penkiasdešimtiniais banknotais.
- Kiek čia prisikimšai, ką? Tūkstantis bus?
- Palik mano babkes ramybėje! – supyko Onutė.
- Na gerai, - Jurga atsistojo ir pasiekė rankšluostį, kad prisidengtų nuogybes. – Pasakok, ką apiplėšei.
- Nieko neplėšiau. Uždirbau sąžiningai.
- Pasakok, - išsiskėtojo ant sofos Jurga. – Ir nepamiršk detalių. Nes prisiekiu, antraip apie Taduką nė kalbos nebus.
Gailiai dūsaudama Onutė susirinko pinigus. Kruopščiai perskaičiavusi pašnairavo į draugę.
- Kaip čia tau pasakius...

-[]-

Į egzaminą Onutė atėjo kaip tik laiku – studentai jau rinko po šimtą litų dėstytojui „tepti“. Kadangi nė vienas nesimokė, tai buvo pati optimaliausia išeitis.
Nesimokė ir Onutė. Vakar vakare ji šoko striptizą, savo šimtą litų uždirbinėdama. Tuos pačius šimtą litų, kuriuos dabar išdidžiai (ir truputį gailėdama) dėstytojo tepimo fondui paaukojo.

O paskui pasirodė dėstytojas ir visi su siaubu suvokė, kad tai visai ne tas žmogus, dėl kurio čia tokios aistros virė.
- Susirgo jūsiškis, tai aš pavaduoju, - pareiškė pusamžis, itin dailus vyriškis, kurį Onutė kaipmat pažino – prisiminė mačiusi jį striptizo bare.
„Jeigu permiegosi su manimi, duosiu tūkstantį baksų! – tada pasakė šis žmogus.
Tačiau dabar seksas jam nėmaž nerūpėjo. Dėstytojas nužvelgė pakraupusius studentus atidžiai, lyg koks politikas ir šyptelėjo:
- Aš žinau, ką jūs padarėte praeitą vasarą, – pareiškė jis.
Studentai sušurmuliavo.
- Kitaip tariant, žinau, ką susitarėte su savo dėstytoju. Darom paprastai – dedate fondą ant stalo ir prieinate po vieną su savo knygele.
Visi lengviau atsiduso, o fondo saugotojas išsišiepęs nuskubėjo „tepti“.
- Neblogai, - pavartė rankoje tris su puse tūkstančio litų dėstytojas. – Būsite nuostabūs ekonomistai.

Laukdama savo eilės, Onutė jaudinosi ir nerimavo. Galvoje gimė beprotiška mintis, kaip staiga „pasidaryti“ daug pinigų. Studentai ką tik dėstytojui sunešė krūvą šimtinių. Jeigu ji bus pakankamai apsukri, galėtų beveik visus tuos pinigus nutekinti į savo kišenę. Paaukoji šimtinę, o gauni dvidešimt penkis kartus daugiau! Va čia tai aukštoji ekonomika!
Išsitraukusi lūpdažį pasiryškino lūpas. Atlaisvino vieną marškinėlių sagutę ir tyčia pasitraukė į eilės galą, kad liktu su striptizo klubo gerbėju akis į akį. Jaudinosi taip smarkiai, kad net delnai drėko.

-[]-

- Panelė... Onutė, - nutęsė dėstytojas, atsivertęs jos knygelę. Suraukęs antakius pažvelgė į ją ir tada vyro veidas nusigiedrijo. – Ta pati Onutė? Oho...
Pažvelgė į jos iškirptę, nurijo seilę. Mergina šypsojosi jam, viduje virdama lyg bundantis ugnikalnis. Iš baimės, žinoma.
- Nuostabus šokis buvo, - pusbalsiu nutęsė jis, raitydamas jai pažymį.
- Ačiū, - padėkojo Onutė. – O tavo pasiūlymas dar tebegalioja?
Bekalbėdama pasilenkė žemiau, leisdama jam pamatyti daugiau kūno. Net pati susijaudino dėl savo drąsos.
Susijaudino ir vyriškis. Grąžindamas knygelę, pirštu prilietė jos delną. Abu nurijo po seilę.
- Raudona mazda universiteto kieme, - sušnabždėjo jis.
- Dėl Dievo, tu nori mane išbandyti ankštame automobilyje? – pasipiktino Onutė, apsimesdama nuliūdusia.
- Ne, žinoma ne! – skubiai pasitaisė vyras, išrausdamas iki plaukų pašaknų. – Mano namuose yra lova...
- Taip ir žinojau, kad ne ant grindų miegi, - Onutė prikando liežuvį, kad tik nepasakytų daugiau, nei reikia. Dar atbaidys vyriškį savo kandumu, paskui gaudyk vėją laukuose.
Tačiau jis tik nusijuokė ir pasiūlė jai eiti prie mazdos. Nuvešiąs į savo namus. Visai netoli.

Abu nuvažiavo į jo namus ketvirtame naujo daugiabučio aukšte. Onutė pasistengė atsipalaiduoti ir nesipriešinti, net kai jis vairuodamas padėjo ranką jai ant šlaunies.
„Iškrypėlis“ – įgėlė jam mintyse.
„Karšta pupytė“ – galvojo vyriškis, jau svajodamas apie klasišką popietę. Jo žmona turėjo grįžti iš darbo apie šeštą vakaro. Jiedu turėjo marias laiko. Žinoma, Onutė planavo viską užbaigti kuo greičiau. Jeigu įmanoma – mirksniu.
Butas buvo beveik tvarkingas, netgi šiek tiek prabangus. Onutė smalsiai apžiūrėjo kambarius, kurie nebuvo užrakinti. Atsidariusi šaldytuvą netgi surado maisto ir kelis butelius. Kadangi ji buvo tvarkinga mergina, gerianti tik ypatingomis progomis, ištraukė pusiau nugertą butelį martinio. Jis atnešė stikliukus, jiedu išgėrė po taurelę pažinties proga.
Tada vyriškis Onutę iškrušo...

-[]-

- Pala, stop! – sumojavo Jurga. – Ką reiškia „iškrušo“? O detalės kur? Aš juk prašiau smulkiai!
- Čia gi mano intymūs dalykai, - nuraudo Onutė. – Manai, man lengva tai pasakoti? Iškrušo ir taškas!
- Kabliataškis, - pataisė Jurga. – Nagi, nuo pradžių ir smulkiai. Vieta – dėstytuvo kambarys. Veikėjai – Onutė ir dėstytuvas. Išgėrėt martinį. Kas toliau?

-[]-

- Man reikia į dušą, - meiliai nusišypsojo Onutė. – Neplanavau iš ryto su niekuo ciku caku daryti, todėl supranti...
Vyras suprasdamas linktelėjo ir palydėjo ją iki vonios kambario. Onutei netgi pakako drąsos paerzinti jį nusimetant viršutinius rūbus. Ir tik užsidariusi dušo kabinoje bei paleidusi vandenį sugriežė dantimis:
- Na ir kekšė aš!..
Bet jau nebuvo kur dingti. Kiek padūkusi ratais, ji išsimuilino, nusiprausė, stengdamasi nešlapinti plaukų. Išbandė keturių rūšių dušo gelius, du šampūnus ir pustuzinį kūno kremų. Vyriškis gal ir nepastebės, tačiau jo žmona tikrai pamatys.
- Taip tau ir reikia... – niurgztelėjo ji.
Tada nutaisė profesionalią šypsenėlę, įsisupo į rankšluostį ir išėjo pasitikti lemties.

-[]-

- Jurga, pasigailėk...
- Toliau! Kas buvo toliau? – reikalavo savo bankininko dukrelė.
- Pati supranti, kas buvo. Jeigu mano rankose štukė baksų, tai greičiausiai nepabėgau nuo jo!
- Man reikia pikantiškų detalių! Ar jis labai karštas vyrukas? O jo šitas... daikčiukas, ar labai jis ilgas?
- Neįžiūrėjau tamsoje, - sumelavo Onutė, akimirką pajutusi „to daikčiuko“ skonį burnoje. – Dievaži, nepamenu...
- Meluoji lyg suvažinėta! Nagi, pasakok, antraip...
- NEGALIU pasakoti, man religija neleidžia! – vos neapsiverkė Onutė.
- Tai kad tu nereliginga.
Minutę abi patylėjo.
- Na gerai, - pagalvojusi tarė Jurga. – Darysim kitaip. Ar tu jį labai prisileidai?
Onutė tik pakinkavo galvą, nutaisiusi kankinės išraišką.
- Labiau nei Taduką?
- Na... kaip čia pasakius...
- Tiesiai sakyk, nesirangyk! Tai ar labiau?
- Na... labiau...
- Vau, - išplėtė akis draugė. – Čia tai aš suprantu, va čia tai pavarei! Ar buvo šlykštu?
- Ne...
- Vadinasi, buvo gera?
- Bliamba, Jurga, tu klausi lyg su vyru nemiegojusi...
- Tai ar buvo gera? – neatlyžo draugė.
- Aha! – pyktelėjo Onutė. – Buvo! Dulkinomės ilgai, tris pozas išbandėm, tris galerijas aplankėm. Ką dar tau suskelti?
Čia Jurga pradėjo ploti ir juoktis, net apsiašarojo. Supykusi Onutė suko plaukų sruogą aplink pirštą.
- Na gerai, pasakok, kas buvo po to, - atlyžo draugė.

-[]-

Po viso veiksmo jiedu gulėjo be jėgų ir gaudė orą. Onutė mintyse keikėsi, jis – kūrė poeziją. Dargi sugalvojo parūkyt.
„Dabar tai įklimpau“ – pagalvojo mergina. – „Ką aš dabar Tadui pasakysiu? Jis juk pamatys iš akių, kad aš kažko prisidirbusi. “
Pajuto siaubingą kaltę, lyg katė, pridirbusi ant kilimėlio.
„Gal pamatys... “ – sukuždėjo velnias į kairę jos ausį, - „o gal ir ne. Vyrai akli padarai. “
„Bet mano Tadukas ne toks... “
„Ir jis toks pats“, - neatlyžo velnias. – „Visi jie tokie“.
Ir palaukęs kelias ilgas akimirkas pridūrė:
„Degsi pragare! ”

Sucypusi mintyse, Onutė pabandė išgirsti angelą, šnabždantį į dešinę ausį, tačiau nieko neišgirdo. Tikriausiai tas tebegiedojo dangiškajame chore, palikęs ją likimo valiai.
Tadukas ją perpras susyk. O jeigu ir neperpras, ji pati niekaip sau neatleis, kad buvo tiek neištikima. Reikėjo kažką daryti, kažkaip numaldyti sąžinę. Reikėjo padaryti taip, kad jiedu abu būtų lygūs...
Dingtelėjus netikėtai minčiai, Onutė atsisėdo lovoje.
- Tu kur? – tingiai murmtelėjo vyriškis.
- Man reikia namo, pas vyrą, - sumurmėjo ji, rinkdama drapanas. – Tu man skolingas tūkstantį.
- Tu ištekėjusi? – nustebo jis.
- Ne tavo reikalas, - užsimiršusi burbtelėjo Onutė. Vyras prikando liežuvį, pajutęs naujas intonacijas studentės balse. – Kur mano pinigai?
Jis, kiek nuliūdintas tokios pabaigos, atskaičiavo Onutei pluoštelį banknotų.
- Čia dabar kas? – nustebo Onutė, pinigus išvydusi.
- Tūkstantis litų.
- Tu man žadėjai tūkstantį BAKSŲ. Trūksta dar... koks dabar dolerio kursas?
- Ar ne per daug užsimanei? – pasipiktino vyriškis.
- Kaip laimingai vedęs vyras, uždavinėji per daug nepatogių klausimų, - atrėžė ji. – Nagi, klok dar pusantro tūkstančio, arba aš sąskaitą faktūrą vakare atnešiu.
- Manai, esi labai protinga?
- Nemanau. Bet jeigu neduosi to, ką žadėjai, pamatysi, kokia aš agresyvi. Leidau tau save krušt per visus galus, tai dabar būk geras ir nesilaužyk kaip kokia cielka. Dėk normalius pinigus, o šituos gali pasilaikyti!
Išgąsdintas jos tono, dėstytojas pasirausė stalčiuje ir surado tūkstantį reikiama valiuta. Penkiasdešimtinėmis.
- Še ir nešdinkis iš čia! – pasakė supykęs.
- Atia atia, - pamojavo Onutė, sagstydamasi marškinėlius.
Ir tik atsidūrusi už durų pajuto, kaip dreba kojos bei rankos.
„Kaip aš dabar Tadukui į akis pažiūrėsiu?.. “ – dingtelėjo.

-[]-

- Aha, - krenkštė Jurga, šypsodamasi nuo ausies iki ausies. – Kchem, na tu čia sugalvojai... Tai dabar, kad tau sąžinė palengvėtų, man reikia tavo Taduką iškrušt?
- Kuo labiau, - linktelėjo Onutė. – Jeigu tik nebus per sunku.
- Sunku, sakai... – susimąstė bankininko dukrelė. – Sunku tikrai nebus. Tavo Tadukas visai nieko vaikinas. Išvaizdus, ir kūną neblogą turi.
- Ė-ė... – pakėlė pirštą Onutė. – Tu čia ramiau, aš velniškai pavydi. Jeigu jis tave įsimylės, dievaži, užmušiu.
- Vadinasi, - reziumavo Jurga, - darbas su rizika. Tai padarom taip, miela drauge. Tu man sumoki tūkstantį dolerių, o aš tavo Taduką be jokios sąžinės graužaties ciku caku tavo pačios lovoje. Kaip tau?
Onutei pasidarė silpna.
- Tūkstantis litų, - pabandė derėtis.
- Ne, baksų, - sugriežtėjo Jurgos balsas. -  O jeigu nenori mokėti – tai kaip nori. Pakentėsi kokį pusmetį – praeis...
- Betgi pati sakei – gražus, kūną neblogą turi... – įtikinėjo Onutė, niekaip negalėdama susitaikyti su sąlygomis. Pati neištikima, vyras bus suviliotas ir dar abu be pinigų? Kas čia per sandėris? Kokia ji, po šimts, ekonomistė?!
- Tūkstantis dolerių, - pakartojo Jurga negailestingu balsu. – Kad kitą kartą panašaus cirko nesugalvotum. Kaip kitaip man tave pamokyti? Na pasakyk?

Onutė ir taip galvojo, ir kitaip, kol galop suprato, ką jai reikia daryti. Nutaisiusi graudžią miną, atskaičiavo penkis šimtus dolerių ir padėjo ant stalo.
Tylėdama pažvelgė į vakarėjantį dangų už lango.
- Klok visus, - pasakė Jurga.
- Arba imi, arba aš einu.
- Nesupranti tu rinkos dėsnių, mieloji, - nusišypsojo draugė. – Už tiek aš tavo Taduką tik į lūpas pabučiuosiu, bet ne daugiau.
Onutė kinktelėjo galvą žemyn. Skruostu nusirito ašara.
- Gerai, - sumurmėjo ji, pasiimdama pinigus ir traukdama link durų. – Atleisk, kad sutrukdžiau ruoštis...  Einu, viską jam prisipažinsiu ir...
- Stok! – išsitiesė Jurga, neišlaikiusi vaizdelio. – Velniop tave... Gerai, tebūnie penki šimtai. Ir kad man būtų paskutinis kartas, kai aš tau tokias paslaugas darau, aišku?
- Tu angelas, - apsiverkė Onutė, apsikabindama draugę.
„Pigiai prasisukau“ – džiūgavo viduje.
„Kad tave kur kekšė, vos nepražiopsojau progos legaliai su jos Tadu pasilinksmint ir dar iš to uždirbti“ – galvojo Jurga, glostydama draugės plaukus ir ramindama.
Abi jautėsi išlošusios.

-[]-

Tadas buvo smarkiai užsiėmęs prie savo kompiuterio. Net galvos nepasuko, kai durų užraktas brakštelėjo ir kažkas įėjo į butą.
„Onutė“ – automatiškai sudūzgė mintis Tado smegenyse. – „Grįžo iš univieros arba kokio nors pubo. Nešaukia, neurzgia. Vadinasi, viskas gerai... “
Ir jis laimingas sutarškino klavišais, nekreipdamas dėmesio į besidarinėjančias spintelių duris. Žinojo, kad tai Onutė nusiauna batelius, tai ji šiugždina kabinamą paltą ir kelia visus tuos menkai suprantamus garsus, kuriuos galėtų identifikuoti, jeigu tik geriau pasuktų galvą. Ne, Tadas neturėjo kada sukti dėl to galvą. Jis buvo pripratęs prie rutinos, o rutina buvo pripratusi prie jo.
- Tadai... – staiga pašaukė jį svetimas, seksualus balsas.
Kompiuterastas akimirksniu pamiršo savo darbą ir atsisuko pažiūrėti.  Apatinis žandikaulis nukaro žemyn, kuomet pamatė tarpduryje tai, ką paprasti mirtingi lietuviai mato tik sapnuose.
- Juu-urgaa?..
Nuodėmingai nuoga Jurga nusišypsojo jam  grieko verta šypsena. O tada žengė artyn, kad suvystytų kaip šiltą vilną.

-[]-

Onutė grįžo namo kaip ir buvo slapčia sutarusi - praėjus keturioms valandoms. Bute dar šiek tiek jautėsi Jurgos kvepalų kvapas, langai buvo praviri, o Tadukas pasitiko ją toks sutrikęs ir išsigandęs, kad nesuprasti neištikimybės fakto galėjo tik absoliuti kvaiša.
- Na ir dienelė, - atsiduso Onutė, išsitiesdama lovoje. – Ką veikei?
- N... nieko, - bandė vaidinti ramų Tadas. – Va, video m... montavau.
- O aš ekonomikos mokiausi iki vėlumos, - dūsavo Onutė. – Eina kaku... Tu gal alkanas?
- Ne.
- O aš picos noriu. Gal nori išeiti šį vakarą kur nors?
- Ee... man dirbti reikia, - bandė išvengti pokalbio Tadas.
- Vargšeli tu mano, tiek dirbi, - sumurkė gilios užuojautos apimta Onutė. Pakilusi nuo lovos apkabino savo sugyventinį ir pabučiavo į skruostą, stebėdamasi, kad šis pamiršo net veidą nusiprausti. Kvepėjo Jurgos lūpų balzamu. – Gal tau masažą padaryti? Žiūrėk, kaip aš moku...
Tadas nervingai atsiduso, stengdamasis pajusti malonumą, tačiau jam sunkiai sekėsi. Onutė maigė jam pečius, iškišusi liežuvio galiuką iš pasitenkinimo.
- O gal tu ciku caku nori?
- Ką? – pasibaidė Tadas.

„Nagi, išdykėli, aš žinau, kad tu svajoji su manimi ciku caku čia ir dabar“ – prisiminė velnio apsėstą Jurgą sakant.

- Šį vakarą galėtumėm ką nors naujo ir nepadoraus išbandyti, - pasakė Onutė, kuri jau buvo išbandžiusi su dėstytoju.
- Ee... na gal... – neryžtingai sumekeno Tadas, kuris irgi jau buvo išbandęs. Ir visai neseniai.
- Tik langus reiktų uždaryti, nes šaltoka, - pasiūlė ji.

-[]-

Jiedu uždarė langus ir užsiėmė nepadoriais dalykais.  Kai nepadorumo upė išseko, abu suprato, kad jaučiasi daug geriau. Todėl pakartojo viską daug padoriau. Kai ir tai baigėsi, gulėjo sau abu sušilę ir žiūrėjo didelėmis akimis į lubas. Lubos atrodė žaviai baltos.

„Ir kaip ji nepastebėjo? “ – mintyse stebėjosi Tadas. – „Taigi ta šėtono Jurga tiek prismardino butą, kad tik absoliuti kvaiša nepajustų. Matyt, tikrai smarkiai pavargo. Vargšelė... “

Tuo tarpu meilės apimta Onutė nieko negalvojo, įbedusi nosį Tadui į skruostą. Visiškai išvaliusi sąžinę, ji jau sapnavo lengvus, siurrealistinius sapnus.