Rozmarina pažvelgė į veidrodį ir atsigręžusi tarė:
-Aš net būdama akla, kurčia ir nebylė, tavęs negirdėčiau, nematyčiau ir su tavimi nekalbėčiau.
-O kaip meilė?
- pamiršk meilę, tai tik dar vienas trumpai trunkantis malonumas, kaip pieninis šokoladas.
- O visa kita kas mus sieja?
- Tiesiog pamiršk, karas jug, be meilės tai nebus sunku, ar ne?
-Ne, nebus.
Tada Rozmarina ir Jakobas išsiskyrė, ir daugiau niekada... Tik po karo... Jie ir vėl... Nebebus kartu, o Žemė tada ims ir užmerks akis, kaip Rozmarina nusčius pamačius Kraujo upę... Ir gvazdikų žiedus ant vandens kaip lavonus plūduriuojančius.


Tyliai po lapu







