Šventovėje eilučių...

Žinau, kaip žydi rožė.
Sakai:
„Nuo rudenio šalnos nuvyto...
Bet greit kita jos vietoj suliepsnos“

Negreit.
Tik po žiemos.
Bet ir po jos
Dar nemenkai palaukus.
Ir nežinau, beje,
Ar gera jai toj vietoj būti
Kur ji pažįsta šaltą mirtį seseries .

Ilgai, Šekspyrai, neužtruksi pas mane. 
Kiekvieną  žodį myliu tavo, mielas,
Ir Salomėja Neris ėjo pas tave
Manydama, jog tu esi poetų Dievas,
Kai žodyje -  dangaus šviesa,
O ir tiesa, kuri
Kaip du kart du kad - keturi.

Na, o dabar – lig kito karto vėl
Šventovėje eilučių tavo.
Man miela pamąstyti apie tai,
Jog su mirtim galiu gyventi,
Paglostydamas šalnoje kelias raides
Ir pats įeidamas į  jas.