Portretas (su kepure)

Ne debesys ten. Niekur nevedantys norai.
Ištrūkę žodžiai, rėžiantys tiesas, ir vis kapojantys, kapojantys...

Gili apatija. Skaudus sarkastiškas kvatojimas.
Ir nuolat tykanti kaltė, užsmaugianti begimstantį rytojų.

Laukimas vakaro ryte. O slogią naktį – ryto.
Vėl bandymai keliaut atgal laiku ir sielą žudanti melodija.

Ne, ne silpnumas. Tarsi gėdingas ilgesys, ko dar nebuvo.
Užgriūvanti mintis: „... ne tau, Martynai, tas dangus... “

Tik trumpalaikė nuotaika. Kaip ir troškimas šilumos.
Kaip metalinis paukštis, skrodžiantis padangę tik tolyn tolyn...