....

išsiskyrimas, kartais atrodo, kaip nereikšminga, netyčinė, kažkieno žmogžudystė. kažkieno svarbaus.
išties stengiesi būti stiprus ir įtikinti save, jog nieko nenutiko, bet iš tikrųjų žinai - pasikeitė, net tai, kas atrodė nekintama. apkabini be žodžių, nes gali pasakyti per daug, tai - baimė... ateities,
kuri laukia ne tik po rytojaus, bet po viso laiko būnant atskirai. atstumas į širdį pirmiausiai priima nepasitikėjimą. paskui pyktį. vėliau nuosekliai it tvoros pakopomis vis aukštyn bėgantis katinas imi neapkęsti, nes buvai paliktas šiaip, tik dėl užgaidos.
 
it nata netelpanti į romantiškos elegijos rėmus.
supranti, kad net nesant, su kažkuo esi svarbus. bet laikas užgydo vienatvę. užlopo ir, kai žmogus grįžta. viskas būna jau ne taip. net sniegas, kurį jausdavom tirpstantį ant liežuvių galų yra sūrus it tas okeanas, kurį peržengei. 
  visi pirštai pasidengę baltomis smiltimis. mėnuliu.
  visi pirštai, kurie būdavo pasidengę tavimi ir kvepėjo,
  tik tavimi... dabar kvepia pasauliu.
 
sėdžiu vienas,
o kažkas juokiasi
geria vyną kartu.
kažkas šnabždasi
vėjyje. ar geria
žalią arbatą už
stendo per šaltį -
nejaučia lūpų.
ji žiūri, o tu,
tik matai, šypseną
dylančią iš atminties.
pamirštu, kaip atrodai.
pamirštu tą jausmą,
kai pabundi per vėlai.
kai išsprūsti į studijas,
kai man nerašai.
skrebinu pieštuku
apie tuštumą.
pelenus likusius
mėnesiuose.
apie šaltį
nakty, kuris
nesibaigs net
sugrįžus