Sumaištis

1.

Tau, prieš akis statau
tą veidrodį, tą dangų
- Priimk, jei dovanoju, syki tau
ir kojų nedangstyk,
jeigu neužsidengia.

Gerų darbų,
pinigų neslėpk,
neišplėški, meilės puslapių,
vis vien tave aplos
ir šuo benamis,
ir prie kelio,
juodas, akmeninis kryžius,
ir nuogas medis.
Nusileis ir vanagas
ant neesamos uolos,
o ten, kur prasideda -
vaikystė ir jaunystė -
sielos dugnas matosi.

2.

Zylutės kiaušinėlių
pilnas lizdas.
Saulė, pro debesis, duris -
tokia skaidri.
Perregimas esu
ir manyje gyvena
meilė lyg zylutė,
ir pasitikėjimas,
toj mano
meilės karalystėj.

Negeresnis
už kitus esu
ir privalau praeiti -
Praeities juodais krantais
ir pasinert
į lietų, dangų,
ir į akis man
prikris žvaigždžių
kaip blusų
ir prisiminimuose
šventuos save -
iš akmens,
norėsiu išskaptuoti,
prie to raudono,
seno troleibuso.

3.

Senelių senatvės
susprogs
spinduliais žaliais -
pražydo melo - juodas pūzdras.
Nušvito mėnulio šviesoje
ir tavo guolis, kur kadais...
ir debesys gelsvi, melsvi -
antroje miestelio pusėje.

- Kur tas žalias namas,
troškimai ąžuolų, beržų.
Keliai ir samanos,
kaip gyvatės, kaip žalčiai
po kojom raizgosi,
ir grįžti, niekad nevėlu.
o kas įrodys,
kad šis pasaulis,
kaip genelis raibas.

4.

- Nors vieną laišką
ištrauki iš liepsnos
ir sugrįžti pabandyki,
kai niekas nebegrįžta,
Laiškai dega, svyla, nors
nebūki panaši
į tupinčią
ant tų kiaušinių - vištą.

6.

Vėl sukasi,
vėl poros sukasi
ir kelia šunys, žmonės -
vestuves katėms,
o mudviejų gyvenime -
namai, kapai, žąsiukai,
o kai tapom -
laimingiausi iš visų -
palinkėkime geros Mirties -
tiems, kitiems.

Laimingiems,
nelaimingiems -
šiltesnės dienos,
pasakos, darbai.
Be mūsų liūdi -
Varšuva ir Delis -
nors nagus griaužk.
- Mes, didmiesčių vaikai
ir norime labai,
savo namus, vaikus regėti
ne tik vadovėliuose.

Norime
gyvenimu praplaukt
tarsi tuščiu pliažu,
o Meilės upės -
šalia okeanų teka.
- Tu vienintelė
ir neišeik, -
kuždu į ausį.
- Kam tau, tie eilėraščiai,
jei ten, vien raidės.

6.

Išdavystė. Kiaulystė.
Nuodėmė,
ne nuodėmė -
lygiai taip
prisiminimų uogos rausta.
Nesitverdami
žiemos kailyje
sėdime namie,
bet bėgam kartais,
prie drungnų šaltinių,
tarsi dubenų,
ten, kur vienuolės,
nueinam praustis.

O kai pajusime Mirtį,
išsiskyrimą -
ištarsim
tris žodžius.
- Vanage, Mirtie - sudie.
Degs dienoraščiai, laiškai,
tavoj liepsnoj.
Kokia naktis -
grįžta, net ir tie
užsieniuose
pasisvečiavę.

Pasveiks tėvai
ir mes, namie.
Kažkas degtuką brūkštels
ir ugnis praris
išsiskyrimų uogą rūgščią,
ir kažkas,
juodam kampe -
pagiežą, pyktį varvins
į tą prisiminimų,
pirmos meilės ugnį.