kai degustuoju

kai degustuoju dangų, jo melsvas akis,
kuomet kartoju rudenį, kai merkia
lietus laimingas į liūdnas viltis,
nes užsimerkęs styrau ir delnus ištiesęs -
lapus kaštonams leidžiu trupinti į juos.

prikrinta plačiabrylių ir gyslotų žodžių –
bandau sustoti ties kievienu tuo,
kas buvo čia, bujojo ar virpėdams  guodė -
kuriuos tik - nežinau, nes atminties takuos
kvapniom aniužėmis užžėlė sodai.

beraštis tu, dangau, esi bekraštis,
ir tavo lygumos kalvotomis pakalnėmis nuklotos-
kai degustuoju rudenio spalvas, mielai surasčiau
čia penkiagrūdį lauką, dykumą ar nakty  naktį,
kurioj paklysčiau ir nerasčiau nieko, nieko tik.