Kai reikdavo miegot klėty vienam.

Būdavo, migdo žemiški purslai
Tykų vakarą.
Ir vaikai neverkia, ir močia nutyla.
Tik širdis-amžina šaltmirė,
Ragatkę pasiėmus...
Akmenėlius į langą mėto.
O žvaigždės suokia, būdavo,
Tai apie lietų, tai apie rugiapjūtę.
Būdavo, girdi kažkas kalena dantimis,
Medinį lovos kraštą kojom spardo,
Lininę patalynę į skutus paleidžia,
Nutildo naktį šauksmu neregėtu,
Ir prasižiot nedrįsta net sapnai.
Būdavo, pakrutini šaltus padus,
Suleidi nagus į baltą pūką,
Akis pramerki, matai kaip tamsą kibina aušra,
O spintoj, trečioj lentynoj pasislėpęs,
Vaiduoklis šnabžda: tai tu.