Nuovargis

Vakaras
kaip šikšnosparnis -
sklando iš lėto,
kliūdo surudijusį
šulinio veleną
ir vandenį išlieti nori,
nori išgasdinti
susigūžusią varlę, pelę.

O rasos, didelės,
sidabrinės
lyg aguonų galvos -
ryškios, sproginėjančios,
ir beveidės
į vaikų sapnus
subridusios -
vorų, bičių, šikšnosparnių
dūzgime verdančios.

O jurginų žiedai -
ramino, akino,
dilgino akis,
paširdžiuose dilgsėjo.
Byrėjo žemuogės
ir aguonos
į pravertas vaikų burnas
ir niekas nepastebėjo,
kaip įlingavo
pro vasaros duris -
ilgesingas ir nerūpestingas
rugsėjis.
Kryzė. Nuovargis
ir atėjęs
sušuko.
- Per visą žiemą
lapų, pinigų auksas,
ant apledėjusių šakų
nebūna.

Lyg vilnoniai
siūlų kamuoliai -
debesys purūs.
Vienas litas -
vienas obuolys,
viena kriaušė.
- Vaikai imkite -
nagus griaužkite.
Nepaklusnus pinigams
ir vergams -
rugsėjis, runkelis, linas,
o ruduo
lyg lietuviškas
Donelaičio būras -
vaikšto
po laukus, miškus,
kaip pirmas
ir paskutinis
peršalimas.

Jam nebaisi
nei Mirtis,
nei žiemos sniegas, ledas,
nei pinigų,
nei lapų auksas,
nei rasų sidabras,
ir apkalbų voratinkliai
nuo galvos
ligi kojų.
Lietus ir nuovargis -
akinantis ir baltas,
kurį ir mes - garbinome,
ir praėjusiai vasarai
dovanojome.