Prieš miegą

Kažkoks kirminas
širdį gelia.
Marios, vėsa padvelkia.
Lapai sukasi, krinta.
Lyg netyčia -
saulė, uždega beržą
lyg grabnyčią.
Ruduo pašoksta,
suklumpa, merdi
prie apsamanojusio kelmo,
bet iš beržo šakų -
mėnulis išsprūsta
ir šauna
į dangaus gelmę...

Sugirgžda
beržų ramentai.
Zyzia vapsvos, bitės
aplink galvą
įširdusios.
Rodos, žmonės
išvaro iš namų -
ugnį, sielą, širdį.
Nuo slenkščio -
veja, gena, varo -
žmogų - ramintoją.

Žmonės -
duris, langus uždarinėja,
kad vėjai -
minčių, žodžių
neišnešiotų,
o aš, ant balto
popieriaus lapo,
noriu, kad nusileistų
užuominos,
užuojautos retos
ir vakaro žemėj liktų -
malda, vienišo žmogaus,
svirpimas žiogo...
O dangus,
kaip šulinys gilus,
ir didžiulė saulė
ratuose...

Byra lapai,
kaip ašaros motinos,
nors spanguolių, bruknių
pilnos saujos.
Laikas vakarieniauti,
praustis, miegoti.
Kuždu į ausį, - Brangioji, kelkis,
pamatysi -
mirštančius debesis
ir mirtinai
pavargusią saulę,
kuri turės numirti -
visas pasaulis merdi...

Paglostysi beržą
lyg seną smuiką.
- Ateis Mirtis,
nereikės ilgai laukti, prašyti...
Gale, tėvų pirkios -
žmogus susmuko,
o akyse -
vaikystės obelys,
vyšnios žydi.