Gydymas

Prieblandoj pro langą ypač aiškiai matyt
lapkričio prekinis ženklas,
apkėtęs ligoninės sienas.
Prieblanda serga nuogumo baime, todėl kiekvieną paviršių
skuba uždengt. Tavo spintelė - po mandarinais,
pagalvė - po Pelevinu,
siūlės po tvarsčiu, kuriame auga mikrozoologijos sodas,
kaimynės antklodė - po vaisto smarve.

Kasvakar tas pats vyriškis skyriaus gale
drebančia ranka rūko balkonėly,
ir pušėtas horizontas stebeilijasi jo veidan,
kol ištraukia syvus, ir veidas pamėlsta.
Žvelgi, kur ir jis - į operacinių langus priešais,
už kurių Aukščiausiasis dieną naktį kurpia tragikomedijas -
šiaip, rankai pramankštint.
Čia Lazdynai, bet pušys, vien pušų magnetai
sutraukia išsigimusį sniegą.
Gal kad dangus jį išbrokavo.

Kaimynės kojas glemžiasi dramblialigė,
ji slopina aimaną, o sniegas už stiklo
teikia aimanai greitąją pagalbą.
Vienintelis vaistas tau padeda ištvert:
prašlubčioji slapčia pro budinčias seseles,
o koridoriuj - tiesiai į liftą.

Liftas - nerimo koncentratas.
Išleidi savąjį nerimą į gardą, prie tūkstančio svetimų,
lakioji aukštyn žemyn, aukštyn žemyn,
o skausmas ir laikas lieka už durų,
durniaus vietoj.
Atidėlioji akimirką, kai teks išlipt:
vėl prisijungsi prie paliktųjų šalia lifto,
pro koridoriaus langą išvysi, kaip tvenkiasi
pilka dangaus limfa, ir sniegynai amžiams
visą miestą sargdina dramblialige.