Nakties papėdėj

Per vieną naktį
ruduo atėjo,
paukščiai užkimo.
Namai, tapo brangesni
už tėvą, motiną.
Nėra ko gaišti,
erzinti Likimo,
nuo jo, akių neatitraukti,
skėryčiotis.

O kalno papėdėje -
per vieną dieną -
naktis užako
Neklaužados žvėrys -
išsilakstė.
Žinoti, suprasti reikia,
niekas nieko,
gerai nežino -
velniai griebtų.
Neapykantą su melu
sunku į širdis įsileisti.
Šalčio šiurpuliukai -
nupurtė -
išvydus -
mėnulį riebų.

Nei iš namų bėgti,
nei kaminų krėsti -
miega, žemėn nukarusios,
vaikų, obuolių galvos,
o galvose -
tamsos ir šviesos
ūžimas.
Sužaibavo.
Pralėkė traukinys,
ar vežimas,
o prie stalo, prie lango -
po baltą,
plastmasinį krėslą.

Paraus, apsipils
obuoliais, lapais,
žvaigždėm, rasom - čerpės,
mėnuo įklimps
į prasivėrusį
po kojomis griovį.
Laimę - nelaimę
prišauks - pasakų pilys -
sugriuvusios.
Kamputyje - čežančios pelės.

Per vieną dieną -
naktis, traukinys,
vidurnaktis...
- Ką tai galėtų reikšti?
Lapai, obuoliai,
žvaigždžių kibikštys
ant stogo.
- Nubusk,
tai ne skaudžios
Likimo rakštys,
tai Baimė -
karklų vytelėm stojasi.