Permerkė dargana vėją,
Sušlapino saulės apsiaustą…
Po lanką kvailai stipinėja –
Prie senstančio rudenio glaustos.
Įlindus pro lango plyšelį,
Melodiją čirpina seną…
Užsliuogus į klevo viršūnę,
Žėruojantį laužą kūrena…
Miglas pasišildyti kviečia
Pavogusi saulės apsiaustą…
Virš klevo liepsnojančio laužo
Miglojantį rūką išdžiausto…
2003
2003-10-22 23:46
Poetiškai skambus ir šiaip kukliai, mielas ir šiltas (nepaisant tos darganos) :)
2003-10-22 20:43
Mielas...
2003-10-22 20:13
toks trobeliškas... jaukus. vakare prie židinio. jaukus.
2003-10-22 17:45
niu tavo eiliukai taip vaizdingai skaitosi.. priesh akis tarsi animuojasi ir atgyja :) Labai grazhus ivaizdzhiai ir turinys!
2003-10-22 16:59
Galutinis akcentas su miglojančiu rūku. Gerai kartais ir apie darganą neblogas mintis atrast... ;)
2003-10-22 16:32
ĖĖ, ėjinėja, ojusį, austą apsiaustą apsisiautusi siaustausi ir glaustausi ir ausys jau skliaustos, lyg būtų išspaustos..:)
2003-10-22 15:55
klasikinis rimavimas...
2003-10-22 11:48
Žaisminga.
2003-10-22 11:04
Sušildo jūsų eilės...
2003-10-22 09:52
man patinka:)
2003-10-22 09:24
tralialia, tralialia..
2003-10-22 09:05
mintis gera..
2003-10-22 08:39
Niu kažkodėl jūsų eilėraščiai tokio susižavėjimo kaip proza nekelia...:(