Nerimas

Kaip nuo savęs
pabėgti,
kada ir mane -
dangiškos šviesos
prie žemės pririša.
Kada nusidriekia -
virpantys bėgiai
ir pabėgiais -
gyvuliai, paukščiai
ir mūsų - pėdos ryškios...

Ilgesys įsispaudžia
akių tinklainėje
ir teletaipų juostos,
apjuosia visą žemę...
O kur gi dings -
mūsų saulės
nusileidusios,
kai mes -
žydinčiuose namuose
miegosime.

Ir panirt norėsis
į prisilietimų vandenis,
ir išryškint norėsis -
Praeities supelėjusį
negatyvą,
ir išjudint norėsis -
visus mėnulius
ir žvaigždes -
iš savo vietų.

- Neliesk, tų Praeities juostų,
jos, kaip gyvatės raitos,
jos šlapios,
o prie vandens -
vasarų ir žiemų
vaizdai egzistuoja.

Ir aš, noriu,
pamažu
į tavo Ilgesį įsilieti,
ir išvadot tave - iš Nerimo,
kuris šį rytą
ir mus užpuolė.