Putra

Jau kuris laikas galvoju apie vakarienę. Vakarienė, manau šiandien bus tau vakarienė. Vis atidėliojau, bet šiandien ji jau primygtinai įsibrovė į mane, į mano namus ir mintis. Maišau puodą ir galvoju, dabar galėtum būt įvertintas, bet ar nori?
Numetu puodą su manų koše, puodas su trenksmu pasiridinėja po stalą, aptaškydamas ją ir fotelį geltonomis kruopomis.
- Te ėsk, putra.
Žinau, kad kopijuoju Žemaitę, bet  jei ir bus girdėjusi apie Vingių Joną, nusispjaut.
- Na, ko sėdi akis išsprogdinus?  Valgyk. – pastumiu lėkštę arčiau jos.
- Kaip tai kas čia? Čia tavo vakarienė. Paprasta košė, gerai pagalvojus juk pati išsivirei.
- Ne tokia? Aš tau siūliau kitokią, bet nenorėjai, o dabar nepyk, bet turiu jėgų ir noro tik ant tokios.
- Tokia moteris kaip tu neprivalo kęst... O kokia tu moteris? Leisk tau padėt..
Tarp kitko, sviesto? Į košę, į košę. 
- Tu esi graži, - taip. Moteriška, - taip. Puikių manierų. Sutinku ir galėčiau išvardinti daugiau...
- Žinanti savo vertę? Gali nepasakot, taip aš žinau, kad bet kada gali susirast kita. Tokį, kuris tavim rūpinsis, dar kitą, kuris tau ruoš puikias vakarienes ir t. t. Ir gali gauti visko, ko tik užsinori, o jei vaikinas drįsta sudvejoti madam tyrumu ir ketinimais, visada gali treptelėti kojyte ir dramatiškai išeiti. Ir tas vargšas daro viską, kad tik taip neatsitiktų, ar ne?
Ir aš buvau tas kitas. Tik man nebuvo aišku, kodėl turėčiau šokinėti aplink tave vos tik tau ranka pamojus, kodėl turėčiau tau meilikauti, kai norisi širdį išlieti..
- Kaip tai taip nebuvo? Neklausysiu, gali perpasakoti viską šimtus kartų, bet pakeitus pavadinimą esmė nesikeičia. Bent jau tol, kol aš ją prisimenu.
- Pala tau košė krenta,  nusivalyk!
- Tu man pasakojai apie tai, koks aš vaikas ir kaip aš nieko nenusimanau apie porų santykius. Bet iš tiesų, ko aš nesupratau, tai - melas. Ir aš niekaip nesupratau, kodėl tu apgaudinėdama savo vaikiną su manim, aiškini man kokie turi būti porų santykiai. Be abejo neužmiršdama paminėti, kaip Tu turi būti lepinama ir mylima. Kas kart girdėdamas panašius tavo išvedžiojimus, žiūrėjau į tave ir tikėjausi, kad tu pamatysi mano mintis. Ar tai ir yra tas Tavo suaugusių pasaulis?
- Nesukramtai? Neskubėk, padėsiu, šaukštą atnešiu.
- Tu minėjai, kad jei neišmoksiu rūpintis (įdomus žodis, ar ne?:)) moterimi, nepasikeisiu, ir nebūsiu švelnesnis, rūpestingesnis, -  liksiu vienas.
- Kiek jau laiko esi su savo draugu? Labai daug laiko, o kiek laiko jūs susižadėję? Aha.. Taigi, visą šitą laiką, kol tu buvai su juo, aš buvau vienas (daugiau ar mažiau), bet niekada vienišas.
- Ir kas yra vienatvė? Ar nėra vienišas tas, kuris jaučiasi vienas artimo rankose ir pamiršęs kas yra meilės pažadas, pasiduoda ir ieško tik žemiškų malonumų?
- Nepaisant vadinamos vienatvės, man nereikia apgaudinėti mylimo (dar vienas įdomus žodis), norint jaustis laimingu. O kaip jautiesi Tu? 
- Kramtyk mažyte, kramtyk. Ne iš piktos valios aš čia. Noriu, kad suvalgytum visą dubenėlį.
- Moteris besideranti dėl meilės, o dar blogiau, bandanti jos išsireikalauti, yra niekam nereikalinga. Nepamenu kas pasakė.  Supranti apie ką aš? Keista...
- Nežiūrėk į mane taip piktai. Aš galėjau žaisti pagal tavo taisykles. Manai man sunku sugalvoti aistringo turinio laišką, parašyti jį ranka, tušu ant pageltusio, seno popieriaus, ir nusiusti jį su puokšte baltų, kaip pienas, rožių? Siurprizai, šokoladas, aistringi bučiniai užspaudus į kampą. Kol nėra tavo sužadėtinio, pakviesti į vakarienę: gausybė žvakių, paties gamintas maistas, tavo mylimas vynas, glamonės, bučiniai ir... sustosiu, kaip ir tada sustojau.
- Aš juk žadėjau tau niekada nemeluoti. O norėdamas turėti tave greta, privalėjau žaisti tą prakeiktą lėlių teatrą. Todėl dabar ir košė, o ne le canard à la canneberge.
Giliai atsikvepiu.
- Na nežaisk su maistu, nežaisk. Nepyk jei per sūru, bet norėjau, kad pati paragautum..
- Tavo reikalas sukramtysi, ar išspjovus tikėsi, kuo tau patogu tikėti.

Galų gale aš tai laisvas. O tu, Ne...?