Tik tinkamam naudojimui

Neklysdamas žingsniuoji, žvilgsnio nesuki šalin
Galvą iškėlęs skrieji, ne eini.
Ir nekalbi (tikrai nustebčiau, jei prabiltum),
Nes nebėra tau žodžių tinkamų
Išreikšti tai, kas jau seniai išreikšta tomų tomais dūlančiose
pelėsiais atsiduodančiose
švelnių rankų neglostomose
knygų širdyse.
--
Plokštelė įsukta sustoti nebegali, ir patefono adata atšipus
Jos plokščią kūną drasko
Bet muzika įsupusi bešokančius pritemdytoje menėje
Įpareigoja nesustot. Vis grot. Ir grot be galo...
--
Ji (net jei ir banali istorija ši dar neprasidėjus) pajuto
Kirbesį. Kurį seniai įvardijo išminčiai meile –
Tik iš didžiosios m,
Tik tyrą, tik nesuteptą buities dėmėtom rankom
Ir skirtą (pageidautina) tik mokantiems ja tinkamai domėtis
Tinkamas eiles rašyti
Ir tinkamai palaidoti, jei reikia.
--
Vis sukasi plokštelė. Užsikirtus. O jau ir priedainis pabodęs
– pasaulis, kambarys, ir mes
It uragano akyje nurimę tylim.
Tu nekalbi. O aš neklausiu.
Viskas jau seniai
be žodžių
aišku.