Mano duona
ne iš grūdų.
Mano duona
iš pasakų ir dainų.
Buvo šaltis ir buvo daina.
Buvo pasaka – vaikyste mana.
Mes su sese tapenom
kojelėm mažom,
ant kalnelio balto ir šalto.
Su rogutėm ir vėjų
nuskriet vis greičiau.
Tai džiugu,
Tai smagu.
Visą kitą yra nesvarbu:
šąla kojos,
į kailį klius,
neišvengsim,
tai bus...
Ir pavasaris,
vasara bus
ir lietus!
Šiluma, saulė, vėjas, dangus.
Vyturėlių sparnai,
vyturėlių balsai,
danguje jų turėjom
po viena.
Kilo Jie,
skrido Jie
vis aukštyn
ir tolyn...
Nesutardavom mes,
kas laimėjo
ir kieno vyturys
nugalėjo...
Jų sparnams,
jų likimui
labai pavydėjom!