Lazdynas

Ir štai jums-mano naujas urvas
taip slystantis rudens vandenimis
kaip dvi viryklės elektrinės, spintų keletas
tik svetimų
tai taurės, šukės, vyno palikti sapnai
ir nuorūkos, ir dulkės
voras, pieštukinė, blausūs atšvaitai.
išeisi į akmenų užgriozdintą balkoną
ten stūkso tų keliolika kėdžių,
neplautas kilimėlis,
tuja, pūnanti kampe
ir akmenų išgrįstas nuotėkis
štai stalas, rankšluostis, raudonos sienos.
sraigės, be namelių sliuogiančios vidun,
it seseserys.
tenkuosi keliuose kvadratiniuose metruose,
štai stiebiasi aukštyn be pašaukimo
svetimas lazdynas,
gandro kojomis, ligotais lapais
it ne pirmas, būta jau kelių lig jo,
bet tiek jau to vis vien toks savas,
raudotais riešutų likimais
prašosi
įleisk į sruogas, bent jau sėklą,
išaugusią toli nuo tavo guolio,
sapnuojančią beržynus ir svirplius
ir lapų saują,
nešuos iš plačiaburnio kalno
išdygusio
už lietų, už rugpjūtį, samanas
ir musmėres ir vasaras,
už bėgančius taip tykiai į balas
už mus.