Sielai

Tu atsirandi keistame rūke, kuris ryte šalta rasa nusėda ant mano sušalusių pirštų. Suprantama, metaforiškai, nes kaipgi kitaip?
Eidamas vienas namo veik visuomet susimąstau, ar tau dabar liūdna?
Kai nesusimąstau, tai dažniausiai namo einu bent truputį ne vienas.
Nežinau ar žinai, kad nujaučiu, kaip žmogiškai nepastebiu daugumos savo minčių.
Paprastai nesulaukiu, kol ateis laukiamasis. Niekada nepastebiu, kad todėl susirzau.
Tave suprasti lengviau nei mane. Nors pats ir to negaliu.
Kartą bandžiau neįžiūrėti veido mėnulyje. Tą darysiu dažniau.
Tarsi laukiu kaklaraiščio rišimo mokytojo ir niekaip nesulaukiu.
Džiaugiuosi, kad nemikčioju. Mikčiams sunkiau.
Galiu ir daugiau, bet tu tik ilgainiui ką nors pastebi.
Retai darau kitaip negu kaip nors.
Tu žiūri ten, o aš net nematau čia. Matau beveik čia, beveik dabar.
Tampu tarsi keisčiau tikras, kai liečiu kito žmogaus odą.
Man net gera, kai iš manęs mažiau tikiesi.
Jei kas paklaustų, ką verta nuveikti per žiemos atostogas, atsakyčiau: su linksmai nusiteikusiais draugais kartu padaryti kulvirstį viešoj vietoj.
Nemėgstu kutenimo. Geriau gąsdintų.
Mėgstu norėti kažką nuveikti.
Tardydamas tave dar nieko nepasiekiau.
Mylėdamiesi kartais abu šį tą pasiekiam.
Bijau, kad imsiu bijoti baimės. Dar labiau, kad tau tai nutiks.
Truputį specialiai pernelyg apsidžiaugiu pamatęs pasaulį kitu kampu.
Turbūt retai pamirštama išjungti skambantį žadintuvą.
Moku patirti rytinę kavą ir politinius įvykius vienu metu.
Galėtum būti tikinti, ne pykčiau, o gerbčiau.
Nežinau kam iš mūsų trūksta autentiškumo.
Čiaudėjam nuo ryškios šviesos.
Kitą kart leisk man spręsti.
Kai fone leidžiasi lėktuvas, tu atrodai gražiausiai.