Geltonos būdelės

Laiškai pasiklysta tinginių rankose,
Paštininko širdis  nuo aortos pabėga-
Grandine dangus jį surakino,
Liepė nešioti melą.

Kas po metų jau nesvarbu,
Nuėmė jo sielą nuo kojų,
Nepamenu kaip sukos dviračio stipinai,
Kai paskutinįsyk jis nuvažiavo,
Laiškus rašiau per dažnai,
Su tokiomis pat įžangomis,
Pliktelėjusiems vyrams.

Mano melas geltonam krepšy išgyvendavo,
Rašiau iš obels ir iš balkono vasaromis
Per daug oro dusino. Obelų, vyšnių
Baltais žiedlapiais
Vos suvilgydavau seiles Ženklams pašto.

Paštininkas sakė, kad spalvoti vokai neša nelaimę.
Vėliau užuojautų skyriuje radau jį mirusį,
Kai širdis trūko netoli būdos,
Pilnos neatplėštų laiškų.