Imu nuo mūzų grandines,
Padrąsindamas šypsena laiminga:
- Dainuokite!
- Ir laisvos būkite!
- Ir būkit, kaip panorę.
Tegu nebūna prietarų kvailų-
Jeigu poetai, tai - dievai!
Ir žmonės lenkiasi prie kojų,
Į žemę, mušdami kaktas.
O - ne! O - ne!
Antai, prie kalvės priekalo Julius Janonis
Ten Stradivari smuiką griežiantį girdžiu.
Pirmasis:
- Pasitrauk, nekliudyk, juk matai, kad kalu
Man plepėt su tavim nėr kada... Antrasis gi:
- O mielas Juliau, traukinys sustojo
Per kūną pravažiavęs, neįveikia sielos... -
Ne aš.
Tai mano smuikas groja
Surinkęs žiežirbas tarp priekalo ir kūjo...
Antonio Stradivari
Ir Juliau Janonių,
Ačiū, kad kartu.
Čia manau lyginamos dvi mūzos, gali juk būti ir trečia- sakykim r0bų dizaino, arcitektūros, mūza įkvepianti matematiką atrasti naują formulę. Sutinku su autorium, kad visos mūzos yra svarbios, tik ne visoms mes lenkiamės. Tip kaip ir TV kanalai - kas žiūri pramoginius- kas teminius. Mintis patiko.
Ai,tictac, jeigu visi vyrai vieną merginą mylėtų, irgi nieko gero. Jeigu man atrodytų, kad toks sugretinimas nepriimtinas, jo būčiau nevartojęs, o juolab dabar negynęs jo.
Suprantamas , bet kiek grubokas sugretinimas Janonio ir Stradivarijaus - gal tas paradoksalumas tiktų savotiškai dramaturgijai, o kaip atskiras eilių kūrinukas - man čia nelabai tiko ...
Ačiū. Ir tikriausiai Jūs teisi.
Tačiau aš savo muziką išgirstu net absoliučioje tyloje. (Absoliučios, sako, irgi nebūna) Ir tikra tiesa, kad daug daiktų- net ir atsiminimai- man pagroja be muzikantų. Muzikos kūrėjai, manyčiau, tą muziką, kuri atiduodama muzikantas, ją irgi išgirsta labai panašiai- tai yra be muzikantų.
Bet jeigu klystu, na, tai ... klystu. Ir tokiuose veiksmuose galima išgirsti muzikos.
Tiesiogine žodžio prasme muzikas iš manęs prastas.
Mielas Pranai aš kaip profesionali muzikė papasakosiu jums vieną istoriją. Po vieno iš D. Oistracho koncertų jo gerbėjas priėjo ir pasakė jam komplimentą" Maestro, jūsų smuikas skamba dieviškai!",o maestro pridėjo galvą prie instrumento nusistebėjęs ir atsakė- Tikrai? Tai, kad nieko negirdžiu!
Nieko asmeniško prieš šį kūrinį, tačiau lyginant ir derinant dviejų meno rūšių atsovus, ar iškiliuosius visgi reiktų daugiau precizijos. Stradivarijus buvo vienas iš legendinių instrumentų meistrų, tačiau instrumentas be atlikėjo neturi jokios vertės, tik tuos milijonus eurų, kuriais yra įvertintas.
Negalėjau nepalikt komentaro, nes liečiama mano sfera kuria kvėpuoju, dažniau nei poezija:)
Gražu. Patiko sulyginimas - mūzos neapdovanoja visų taip pat (bet tai ir esmė - ne nelygybė, o unikalumas, ir tik visos dovanos kartu sudaro gražiausią harmoniją. Atsiprašau už laisvą interpretaciją, ar teisingai supratau jūsų mintį?). Aš visgi gal keisčiau Antonio į Nicolą Paganinį, nes jis manyčiau, labiau atspindi tiek kūrėją tiek atlikėją viename, bet gal to nebuvo siekta ir tai jau keistų prasmę?
Na, suma sumarum, kūrinys geras.