Iš atsiminimų

Dangus
kaip žirgas
prieš upę stojasi.
Stogai, langai -
atvėsę.
Žvirblio lizdas -
tebesnaudžia.
Nuobodus,
mieguistas
paryčių vėjas.
Šermukšnio uogos -
saulėje -
įdegusios -
konkorėžių -
atmintys juodos.

Upės
atslūgusios -
vilkų pėdose,
akye medžių -
vaiskus žalumas.
Kelias slidus, šiurkštus,
bet geras.
Giriose pasimetusios
verkia vienišos
mergelės.
jų baimė
lyg paukštė -
kasamos
baimės duobės -
višum akių
pasimetusių,
išsigandusių.

Dviveidės
sekundės,
metų eilės, valandos -
ankštuose butuose,
debesyse glūdinčios...

Žiemos, meilės
griūvėsiuose -
niekas
kaštono žvakių
nebedega,
nebebarsto medžiai
pinigų
į vandenį.