Tobula serija (all inclusive, finalas)

Nusprendžiau pabaigti šitą seriją. Tam, kad pažymėti tokį sentimentalų ir didingą įvykį, įkeliu visas dalis urmu ir daug nedvejodamas išdėstau taip, kaip jos ir turėtų sekti viena po kitos. Gavosi viso labo 18 A4 formato puslapių. Gėdingai mažai, bet užtat kiek širdies įdėta!

Pačioje apačioje yra finalas. Tie, kas skaitė paskutinę dalį atskirai, geriau tegul paskaito dar kartą čia, nes galima sakyti, kad neskaitė, kadangi jis kitoks: labai gražus ir prasmingas.

Beje, Flax originalo puslapyje ištrinu bilekaip išmėtytas atskiras dalis. Visi jūsų komentarai ir vertinimai, savaime aišku išnyksta kaip dūmai. Toks jau tas gyvenimas Zeta Pliural Alfa trys visatoje, nieko nepadarysi.



Emilija (ratas atsidaro)

Mergaitė nekreipė į Edvardą dėmesio. Užsimiršusi naršė mažais piršteliais lego kaladėlių krūvą ir suradusi reikiamą detalę patenkinta grįždavo prie savo kūrinio. Edvardas tyliai atsiduso. Žinoma, galima būtų ir liautis, bet viską teko atlikti iki galo. Nesvarbu, kad testas kartojosi su precizišku tikslumu, kuris pradžioje kėlė nuostabą, vėliau šiurpą o dabar tik nuobodulį. Žiūrėdamas į chronometrą tyliai laukė, kol mergaitė įstatys paskutinę kaladėlę. Lygiai valanda ir trys minutės. Velniškai tiksliai.
-Ką čia pastatei, Gertrūda?
-Čia Emilijos namas, - patenkinta atsakė mergaitė.
Ji priklaupusi gėrėjosi sudėtingos konstrukcijos bokštu, panašiu į veržliai kylančią aukštyn trigubą spiralę. Bokšto viršūnėje puikavosi plastilininė žmogaus figūrėlė su dviem porom rankų ir viena koja. Žmogus, tarytum, šoko ant bokšto viršūnės kaip vienakojė balerina ant adatos smaigalio. Vienas tūkstantis dvidešimt keturios detalės. Šešios spalvos, marginančios bokštą, sudarė chaotišką piešinį, atrodė, sudėliotą bet kaip. Edvardas paklausė:
-Ar galiu nufilmuoti Emilijos namą?
Mergaitė linktelėjo. Jis keletą minučių sukiojosi su kamera aplink bokštą. Vieną kartą, kaip reikalavo instrukcijos, turėjo atsigulti ant kilimo, kad gautų vaizdą reikiamų rakursu. Vėliau sukurs trimatį bokšto modelį ir įsitikins, kad šis niekuo nesiskiria nuo kitų penkių tūkstančių savo brolių dvynių. Liko paskutinis klausimas:
-Gertrūda, o kodėl Emilija turi keturias rankas?

Mergaitė nustebusi pasižiūrėjo į Edvardą. Kaip ir reikėjo tikėtis, gūžtelėjo pečiais. Psichologai išaiškino, kad visais penkiais tūkstančiais atvejų šis judesys reiškė tik vieną – „kvailas klausimas, į kurį neverta net atsakinėti“. Visais penkiais tūkstančiais atvejų bet kokie bandymai sužinoti ką nors daugiau apie Emilijos kūno sandarą baigdavosi tuo, kad vaikai prarasdavo bet kokį susidomėjimą pokalbiu. Galų gale, jie buvo viso labo vaikai, ir testai liudijo, kad tai tokia pat tiesa, kaip ir daugybos lentelės dėsningumai. Pokalbiai apie Emiliją buvo įkyriai vienodi nepaisant to, kad visi vaikai buvo nepaprastai skirtingi.

Po to mergaitė išėjo namo, o jis kelias valandas ardė bokštą ir kovodamas su nuoboduliu kruopščiai registravo kaladėlių sekas. Gertrūda buvo paskutinė jo tiriamoji tą savaitę. Niekada iki tol, kai sutiko dalyvauti projekte, taip nelaukdavo savaitgalių. Žinoma, pirmieji susidūrimai su Emilijos vaikais buvo stulbinantys. Bet vėliau įprato, kaip įprantama prie bet kokios egzotikos. Liko tik rutina – vienas pyplys architektas per vieną dieną, šiek tiek skirtingi klausimai, tokie patys atsakymai...

Pelės mygtuko spragtelėjimas, išsiųstas dar vienas standartinis laiškas. Po to kurį laiką studijavo kino teatrų repertuarą, ir kai buvo beišjungiąs monitorių, suskambo telefonas. Andreas Bresciani, tik jo ir betrūko penktadienio vakarą...

-Bona sera, Andreas, - nutaisęs nerūpestingą balsą pasisveikino Edvardas. Andreas iš karto persijungė į anglų kalbą, net nebandydamas ištarti „labas vakaras“ lietuviškai. Tai buvo neįprasta.
-Edvardai, atsidaryk šios dienos testų rezultatus.
-Gerai, tuoj pat. Kas nors nutiko?
-Taip.
-Kas?
-Pasižiūrėk į penki šimtai tryliktą kaladėlę. Ar matai?

Edvardas suirzo. Jis projekte dirbo tik trečias mėnuo ir tie aštuoniasdešimt trys vaikai iš Lietuvos su „Emilijos“ sindromu buvo tik lašas jūroje iš visų identifikuotų penkių tūkstančių keturmečių vaikų visame pasaulyje. O kur dar neidentifikuoti.... Tuo tarpu Andreas kartais kalba taip, lyg Edvardas mintinai turėtų žinoti visas Emilijos bokšto sekas. Slėpdamas susierzinimą atsakė:
-Matau. Turėtų būti mėlyna, aš užregistravau žalią. Atsiprašau...
-Neatsiprašinėk, - pertraukė Andreas, - tu klaidos nepadarei. Nebūčiau taip greitai tau paskambinęs, jeigu tai būtų vienintelis atvejis. Pasikeitimus stebim jau trečia diena, Gertrūda ne vienintelė pakeitė kaladėlių seką.
Edvardas pasikasė pakaušį. Andreas tęsė toliau:
-Visa kita kaip įprasta?
-Nepastebėjau nieko nauja, - atsakė Edvardas.
-Mes galvojam apie testų pakeitimus. Artimiausiu metu turėtum gauti naujas instrukcijas. O kol kas atkreipk dėmesį, gal kas nors neįprasta vyksta kai jie deda penki šimtai tryliktą kaladėlę.
-Nori pasakyti, kad turėsiu skaičiuoti, kada jie paims penki šimtai tryliktą kaladėlę? – sumurmėjo Edvardas, pabrėždamas žodį „suskaičiuoti“.
-Būtent. Pasistenk, gerai?
-Žinoma... Bet juk viską filmuojam.
-Gal ką pastebėsi savo akimis. Ciao, Edvardai.
-Ciao... Ar mes bent nutuokiam, ką darom, Andreas? – bet Andreas jau buvo padėjęs ragelį.
Edvardas atsiduso ir išjungė monitorių.

Andreas irgi atsiduso. Žiūrėjo pro kabineto langą. Gardos ežero šiauriniame krante tvenkėsi debesys, ten, kaip per miglą, matėsi stačių krantų apybraižos. O čia pro langus tvieskė šilta rugpjūčio vakaro saulė. Keletas burlentininkų malėsi ežero bangose, pakrante lėtai žingsniavo grupelė poilsiautojų. Viena šeima vedėsi mergaitę, gal ketverių metų? Andreas, pasitrynė rankomis akis. Paskutinius tris metus nebegalėjo paprastai žiūrėti į vaikus. Kai jo jaunesniajam, Marčelo, sukako ketveri ir jis pirmą kartą prieš miegą pranešė, kad jam nebereikia pasakų, nes turi draugę vardu Emilija, kuri pasakoja daug įdomesnes istorijas nei parašyta knygutėse, sugniaužė vidurius. Tos dienos laukė su nerimu ir tikėjosi, kad jo pramuštgalvis nepaklius į Emilijos pinkles. Viena yra dirbti su svetimais vaikais, visai kas kita, kai tai atsitinka tavo vaikui. Visa laimė, kad tai praeina. Tiksliai žinojo, kad praeina. Maždaug apie septintus metus Marčelo nebestatys spiralinių bokštų, nebepasakos fantasmagoriškų istorijų apie Emilijos nuotykius ir vėl bus paprastas berniūkštis, o ne vienas iš kelių tūkstančių vaikų, turinčių identiškas fantazijas. Ir vis dėl to, graužė nerimas. Penkeri metai kol kas bevaisių pastangų suprasti.

Kada visa tai prasidėjo? Velniai žino, apytiksliai prieš septynetą metų. Juk niekas nekreipia ypatingo dėmesio į vaikus, kurie šneka apie draugus, kurių iš tiesų nėra. Taip tiesiog kartais būna. Šiek tiek tėvų nerimo dėl to, ar jų vaikui netrūksta draugų, bet iš tiesų, juk Karlsonas kuris gyvena ant stogo nėra pavojingas. Tai juk vaikystė. Bet tie patys vienas tūkstantis dvidešimt keturi elementai, šešios spalvos, ta pati spalvų seka, trigubos spiralės bokštas, tos pačios istorijos apie mergaitę su keturiomis rankomis, kuri gyvena dideliam bokšte? Ir visa tai atsitinka kai kuriems vaikams nuo ketverių iki septynerių metų visame pasaulyje, nepriklausomai vienam nuo kito? Vien iš nuostabos kilstelėti antakius niekas nedrįso, kai paaiškėjo, kad fenomenas peržengia kultūrines ir religines ribas. Keturių metų Europos sąjungos pilietis ir pyplys iš Naujosios Gvinėjos vienodai sėkmingai statė Emilijos namus. Tik vienas tai darė iš lego kaladėlių, o kitas iš įvairiaspalvių akmenukų.
-Tėte, ką tu veiki? – Andreas akis uždengė maži delniukai. Berniukas tyliai prisėlino prie jo iš nugaros.
-Aš žiūriu per langą į ežerą, - atsakė Andreas nusišypsojęs, - o kur mama?
-Mama sodina gėlytes. Na tas, su didelėm ausim...
-Ne su ausim, o su žiedais. Gėlės ausų neturi.
-O pas Emiliją namie gyvena gėlės su ausimis. Jos viską viską girdi, - Marčelo suspaudė delnus tėvui ant akių ir parietė kojas.
-Ei, o juk tu sunkus, nuplėši man galvą, - Andreas švelniai sugriebė sūnų už rankų ir kilstelėjo jį į viršų.
-Nenuplėšiu. Emilijos gėlės netgi girdi, kaip šviečia saulė.
-Tikrai?
-Aha.
-Nuostabios gėlės, - atsiduso Adreas.
Istorijos apie Emilijos augalus buvo plačiausiai paplitusios. Pasakojama būdavo individualiai, nelygu vaiko branda ir gebėjimas išreikšti mintis, bet kartojosi tam tikri motyvai. Pavyzdžiui, kad ir ausys. Visi vaikai pasakoja apie tai, kad Emilijos gėlės turi ausis, o ne žiedus. Kognityvinės psichologijos specialistai, lygiai taip pat kaip ir matematikai, bandantys perkasti Emilijos namų spiralės kodą, iki šiol skausmingai ir beviltiškai kankinosi. Visi sutarė, kad neturi atskaitos taško. Koks gali būti atskaitos taškas, kai šaltinis yra ketverių metų vaiko fantazijos? Net jeigu jos siaubingu tikslumu kartojasi?
Marčelo atgniaužė delniukus ir prisiglaudęs sušnabždėjo:
-Emilija rytoj iškeliauja.
Andreas pastėro. Stengdamasis, kad nesudrebėtų balsas, paklausė:
-O kur ji iškeliauja?
-Ten, kur jos nėra, - nusijuokė Marčelo ir išbėgo iš kabineto.
Andreas atsisukęs palydėjo jį akimis ir virpančiais pirštais pasimasažavo smilkinius. Nusiraminęs paėmė į rankas telefono ragelį.
Andreas atsisukęs palydėjo jį akimis ir virpančiais pirštais pamasažavo smilkinius. Nusiraminęs paėmė į rankas telefono ragelį, bet vėl padėjo atgal. Jautėsi kaip išdavikas, nors puikiai suprato, kad oficialiai Marčelo yra lygiai toks pats tiriamasis, kaip ir kiti. Oficialiai.... Galų gale ryžtingai pakėlė ragelį, surinko specialios linijos numerį ir automatiniam atsakovui pranešė apie naują motyvą Emilijos projekte. Kitų, bendras fantazijas patiriančių, vaikų tėvai irgi praneš apie pokyčius. Žinoma, tik tie kurie norės. Didžioji dalis paprastai pranešdavo, nes vaikai sugebėdavo tas pačias istorijas pasakoti skirtingai, ir nuolatos supainiodavo subjektyviai nusiteikusius tėvus. O čia, plikas nuogas, niekuo nepridengtas pranešimas apie tai, kad Emilija iškeliauja.
Andreas padėjo ragelį. Artėja vakarinės pasakos metas. Pasakos – tai suaugusių pasaulio taisyklių kodas vaikams? Mintis tikrai nėra nauja, nelinksmai mąstė Andreas. O pasakos apie Emiliją – vaikų pasaulio taisyklių kodas suaugusiems? Kokias, po velniais, taisykles suaugusiems gali sugalvoti ketverių metų pypliai? Moralą apie sauskelnių įtaką vaizduotei, užkoduotą trigubos spiralės bokšte? Kai apnikdavo tokios mintys, žinodavo, kad geriausia uždaryti kabineto duris, išjungti telefoną ir pasinerti į ledinį ežero vandenį. Taip ir padarė.

Skaitė „Merę Popins“. Prieš tai Marina išvyko į naktinį budėjimą, pabučiavusi Marčelo į viršugalvį ir pakuždėjusi jam kažkokią paslaptį, nuo kurios berniuko skruostuose išdygo duobutės. Vėliau nemirksėdamas klausėsi pasakojimo apie tai, kaip Džonas ir Barbara mokėjo paukščių ir daiktų kalbą. Klausėsi tyliai ir nė karto nepertraukė. Andreas nemėgo istorijų apie Merę Popins, nes ekstravagantiškos vaikų auklės charakteris su neabejotinomis narcisizmo priemaišomis visiškai nesiderino su žmogaus, kurį gali mylėti vaikai, paveikslu. O Marčelo ji patiko. Galbūt, spėjo Andreas, slysdamas pasakojimo eilutėmis, ne tiek pati Merė, bet tai, kaip ji pakeičia pasaulį aplink vaikus. Emilija ir Merė turi kažką bendro. Viena atkeliauja kai papučia rytų vėjas ir išskrenda kai jis pasisuka iš vakarų, o kita, kai vaikams sukanka ketveri metai ir palieka ramybėje, kai sueina septyneri. Abi elgiasi, tarytum augančio žmogaus intelektas būtų... Andreas nebaigė savo minties. Kaip galėdamas ramiau baigė skaityti, palinkėjo Marčelo labos nakties ir užgesino šviesą. Tik vėliau prisiminė, kad vaikas nieko neatsakė. Būtų tikrai atkreipęs dėmesį, bet tą akimirką jį užvaldžiusi mintis neleido prasibrauti jokioms kitoms.
Jis nuskubėjo į kabinetą ir įjungė telefoną. Mineapolyje buvo rytas, Adamas atsiliepė žvalus ir gerai nusiteikęs:
-Andreas, mano drauge! Kaip tu laikaisi!? – sududeno į ragelį. Projekto koordinatorių Šiaurės Amerikoje pravardžiavo Šaliapinu. Adamas, karštas operos gerbėjas, paikai didžiavosi savo pravarde.
-Šiaip sau, – atvirai prisipažino Andreas, – turim antrą nukrypimą. Šį kartą verbalika. Bent jau tikiuosi, kad neklystu.
-Štai kaip! – šūktelėjo Adamas, – pas mus pranešimai turėjo pirma pasirodyti. Nors ne, Europoje netrukus pasakų prieš miegą metas. Ar esi tikras, kad tai naujas motyvas? Viešpatie, septynerius metus nesugebam susitvarkyti su tuo, ką turim, o dabar dvi naujienos viena po kitos!
Andreas atsiduso. Adamas susigriebė ir jau be teatrališko patoso sududeno:
-Atleisk, drauguži, atleisk. Vis pamirštu, kad Marčelo tavo vaikis. Beje, kaip tavo šeimyna?
-Adamas skubotai pabandė pakeisti pokalbio kryptį.
-Atvažiuok ir pamatysi, - atsakė Andreas, – seniai lankeisi.
-Kurgi ne, tu ne blogiau už mane žinai, kas vyksta dėl penki šimtai tryliktos kaladėlės. Imsiu aš tau ir atvažiuosiu viską metęs dabar, kai laukia dar vienas nukrypimas!, – grįžo į operos fantomo rolę Adamas.
-Manau, kad viskas baigsis anksčiau, nei tu įsivaizduoji. Net nepaklausei, ką man papasakojo Marčelo, – nutraukė Andreas.
-Taaaip?
-Emilija rytoj iškeliauja namo. Štai tau naujas motyvas.
-Hmmm... pernelyg tiesmuka, – nutęsė Adamas.
-Kertam lažybų: jeigu po dviejų dienų Emilija išnyks iš vaikų fantazijų, tu atvažiuoji pas mane. Jeigu ne, aš keliauju pas tave į miškus.
-Keistos lažybos. Juokdarys! – sukikeno Adamas.
-Adamai, aš rimtai. Man reikia su tavimi pasikalbėti akis į akį, – atsakė Andreas.
-Oho!
-Man reikia matyti tavo reakciją, kai kalbėsiu. Nes tai, ką galvoju, pačiam atrodo beprotiška.
Adamas kurį laiką tylėjo. Po to krenkštelėjo:
-Nepažinočiau tavęs, drauguži, numočiau ranka. Eeee, šiandien antradienis... – pasigirdo verčiamo kalendoriaus šnaresys, – net jeigu Emilija neiškeliaus, aš pas tave terasoje penktadienį mielai išgersiu taurę Trentino raudonojo. Tinka?
-Ačiū, Adamai.
-Tu mane intriguoji, senas varliaėdi! Kas, po velniais, nutiko? Bent užuominą kokią pametėk, ar ką?
-Varles ėda Rene, Adamai, – šyptelėjo Andreas, – aš kabinu ant ausų makaronus.
-Tikrai? – apsimestinai nustebo Adamas, laikydamasi senos bendravimo tradicijos, – Ką gi, ruošk savo makaronus. Ciao, drauguži!
-Ciao.

Adamas atvažiuos, tuo Andreas neabejojo. Įjungė kompiuterį. Emilijos namo modeliai, pasakojimų analizės, apklausų statistiniai tyrimai, prielaidos, atmestos hipotezės. Adamas teisus – septyneri metai daužymosi į sienas. Karštligiškai vartė tyrimų ataskaitas ieškodamas menkiausios užuominos, bet, kaip ir reikėjo tikėtis, nerado. Vadinasi, jis bus tas kvailys, kuris rizikuos savo reputacija. Adamas galės įvertinti jo galimybes neprarasti veido. Galų gale, visiškai išsekęs, nuslinko į lovą ir griuvo kaip pakirstas.

Pabudo lyg kažkas jį būtų iš miego traukęs. Tarytum, iš gilaus šulinio – sunkiai, bet atkakliai. Praplėšė akis. Kambaryje buvo tamsu. Apspangęs žiūrėjo į blyškų lubų kvadratą, bandydamas susivokti. Palengva suprato, kad kažkas jį pažadino, kažkoks garsas. Neįprastas garsas. Svetainėje kabėjo senas švytuoklinis laikrodis, sodriai mušantis valandas, bet visa šeima buvo prie jo pripratusi lygiai taip pat, kaip gyvenantys didmiestyje pripranta prie nuolatinio automobilių gaudesio ir jo nebegirdi. Ne, jį pažadino svetimas šitiems namams garsas. Tačiau kuo ilgiau laukė, tuo tyla atrodė įprastesnė. Matyt, kažką susapnavo, nors buvo tikras kad pabudo iš gilaus ir kieto miego. Akys nejučia sulipo, apėmė alpulingas snaudulys. Ir tada išgirdo. Išgirdo taip, kad per nugarą perbėgo skausmingas šiurpas.

Garsas prasidėjo ūmai. Gerkliniu balsu, suspaustu iki nenatūralaus vibrato, kažkas traukė vieną gaidą, moduliuodamas aplink ją pustoniais, grįždamas atgal į tą pačią tonaciją, vėl pabėgdamas, vėl grįždamas. Pamažu atsirado ritmas, įsipinantis į moduliacijų piešinį ir sustiprinantis perėjimus iš vienos tonacijos į kitą. Andreas kažkur buvo girdėjęs tokį dainavimo būdą, bet išgąstis neleido prisiminti kur. Nes tas „kažkas“ galėjo būti tik Marčelo, daugiau namie nieko nebuvo. Prisiminė, kad rytoj iškeliauja Emilija, o „rytoj“ galėjo reikšti ir „šiąnakt“. Ta mintis kaip katapulta išsviedė jį iš lovos. Pakeliui pačiupęs chalatą išėjo į koridorių ir patraukė balso link.

Marčelo kambario durys buvo šiek tiek praviros. Andreas, nepaisydamas vaikščiojančio po nugarą šiurpo, sugebėjo nusistebėti, kad mažo vaiko gerklytė išspaudžia tokį stiprų garsą. Giesmė nutrūkdavo tik akimirkai, kuomet reikėdavo įkvėpti oro, ir vėl nenumaldomai atgimdavo su gaivališka jėga. Atsargiai pravėrė duris. Tai, ką pamatė, pakirto kojas. Marčelo gulėjo lovoje susisupęs į kokoną, aukštielninkas, įsmeigęs plačiai atmerktas akis į lubas, ir plačiai išsižiojęs dainavo. Kambarys tviskėjo įvairiaspalviais atšvaitais, pulsuojančiais per lubas ir sienas. Švytėjo piramidė, stovinti ant grindų, gale vaiko lovos. Nuo jos papėdės bangomis bėgo baltos juostos, kilo į viršūnę susitelkdamos smaigalyje, kur staiga sušvisdavo visomis vaivorykštės spalvomis, lyg būtų perleistos per prizmę. Andreas pakerėtas žiūrėjo į ryškią, giesmės ritmu pulsuojančią plastilininę figūrėlę, šokančią ant smaigalio tarytum balerina. Tai, ką vaikai vadino Emilijos atvaizdu, švytėjo lyg įkaitintas angliukas. Jis žengė žingsnį į kambarį ir pajuto, kad nebegali priešintis. Traukte traukė prie piramidės. Sveikas protas liepė bėgti lauk, bet kojos neklausė. Žengė dar žingsnį ir susvyravo, lyg kažkas būtų smogęs. Akyse švystelėjo, galva apsisuko. Paskutinis vaizdas, įstrigęs prieš prarandant sąmonę, buvo margaspalvės kibirkštys, srūvančios nuo piramidės tarytum iš laužo vidurvasario naktį.

Atsipeikėjo purtomas už peties. Kažkas jį šaukė laibu balseliu, iš tolo. Palengva atsitokėjo. Nedrįsdamas praplėšti akių bandė susivokti, kol Marčelo balse galų gale pasigirdo pykčio gaidelės:
-Tėte, kodėl nepabundi? Pabusk greičiau! Čia tu tai pastatei?
-Ką pastačiau? – kaip per švitrinį popierių atsiliepė Andreas.
-Bokštą! Tu jį pastatei, kai aš miegojau ir pavargęs užmigai?
Andreas praplėšė akis. Gulėjo ant grindų, per kokį žingsnį nuo Emilijos namo. Rytmečio prieblandoje bokštas atrodė toks, kaip ir visada. Nė ženklo nakties fejerverkų. Jeigu nebūtų gulėjęs ant kilimo sūnaus kambaryje, manytų, kad susapnavo vieną įstabiausių košmarų gyvenime. O gal taip ir buvo?
-Tėte, – nekantriai purtė jį Marčelo, – ką tu čia pastatei?
-Patinka? – miegūstai atsakė Andreas. Nieko nesuprato, todėl nusprendė tempti laiką. Gal jis vis tik sapnuoja?
-Labai! Aš irgi taip noriu mokėti statyti. Išmokysi?
Andreas kurį laiką tylėjo, bet ne per ilgai. Galų gale apsisprendė, kad nesapnuoja. Kambarys Marčelo, viskas, kaip įprasta. Jokių švytėjimų, jokių gerklinių psalmių. Vėliau išsiaiškins, ar neserga lunatizmu. Atsakė:
-Žinoma. O Emilija jau iškeliavo?
-Kas? – Marčelo išsiblaškęs net nepažvelgė į tėvą, – nepažįstu jokios Emilijos. O kas čia? – jis parodė į figūrėlę bokšto viršūnėje.
-Žmogeliukas, – atsakė Andreas, kuo toliau, tuo labiau stebėdamasis. Bet valdėsi.
-Jis gyvena šitame name?
-Taip, Marčelo, jis gyvena šitame name.

O Vilniuje Edvardas tik po antro kavos puodelio susivokė, kad paliko vaizdo kamerą Gertrūdos kambaryje. Vakar, jau po pokalbio su Andreas, turėjo lėkti į mergaitės namus, nes pamiršo atlikti visiškai nesvarbų, jo manymu, testą. Visa laimė, kad Gertrūdos tėvai geranoriškai jį įsileido. Bet buvo susinervinęs, skubėjo, ir paliko kamerą ant stalo prie mergaitės lovos. Niekaip negalėjo prisiminti, ar išjungė. Vėliau paaiškėjo, kad vis tik neišjungė. Dar vėliau paaiškėjo, kad jo išsiblaškymas buvo reikšmingesnis nei visi per penkerius metus pasaulyje atlikti testai su Emilijos vaikais. Vaizdo kamera, visa laimė, buvo palikta veikti ilgo įrašymo režimu ir stovėjo taip, kad gerai matėsi veržlia spirale aukštyn kylantis bokštas.

Andreas, gavęs įrašą iš Edvardo, tris dienas neišlindo iš tyrimų centro laboratorijos, užsidaręs su keliais bendradarbiais. O Adamas vis tik apsilankė, kaip ir buvo tartasi. Buvo dar labiau nutukęs ir juokavo, kad prarastų Šaliapinišką bosą jeigu sublogtų. Žarstė sąmojus, apibėrė komplimentais Mariną, pradžiugino siaubingos išvaizdos pliušiniu orangutangu Marčelo. Supeikė Andreas paraudusias akis ir sukritusį veidą, pareikšdamas užuojautą Marinai. Bet Marina palaikė vyro pusę. Jai atrodė, kad Emilija paliko per daug sumaišties ir būtų gerai, jeigu kas nors galų gale išsiaiškintų ką visa tai reiškia nesiveldamas į mistifikacijas. Adamas vogčiomis, susidomėjęs žvilgčiojo į Marčelo, tarytum norėdamas ko nors paklausti, be nežinodamas kaip. Galų gale, po vakarienės, liko dviese su Andreas ir pastarasis pakvietė į savo kabinetą. Įėjęs užrakino duris ir išjungė telefoną.
-Kad netrukdytų, - paaiškino nustebusiam Adamui.
Adamas susidomėjęs apžiūrėjo Emilijos bokštą, kurį Andreas pasistatė ant savo darbo stalo kitą dieną po Emilijos išvykimo. Atsargiai palietė plastilininę figūrėlę, papūtė lūpas ir paklausė:
-Siaubinga, ar ne? Spauda tiesiog užtvindyta tų maniakų kliedesiais!
Maniakais Adamas vadino New Age judėjimą aplamai ir Indigo vaikų idėjos skleidėjus ypač. Kartais susinervinęs galėdavo ilgiausiai skųstis Andreas telefonu apie tai, kad Vakaruose per daug religinės laisvės ir kaip jis pavydi kolegoms iš Saudo Arabijos ir Kinijos. Andreas jį guosdavo, kad kaip bepažiūrėsi, visur tas pats šūdas. Per septynerius metus visos hipotezės apie Emilijos fenomeną atsitrenkdavo kaip žirniai į sienas, ir žmonės tiek Vakaruose, tiek kitur, nesulaukdami mokslininkų išvadų, galų gale numojo ranka į viltis rasti racionalų paaiškinimą. Apokalipsės išvakarės, antrasis Mesijo apreiškimas, kolektyvinės sąmonės eros pradžia, kontaktas su ateiviais ir kitos panašaus plauko idėjos kėlė Adamui įsiūčio priepuolius. Tačiau šį vakarą Andreas nebuvo nusiteikęs jį guosti. Susmuko į krėslą ir pavargusiu balsu, atsakė:
-Sėskis.
Adamas suglumęs atsisėdo į antrą krėslą kitoje stalo pusėje. Andreas pastūmė Emilijos bokštą į šalį ir įrėmė paraudusias akis į Adamą. Kiek patylėjęs, tarytum svarstydamas nuo ko pradėti, galų gale ištarė:
-Pameni, nustatėm vieną ryškiausių „Emilijos vaikų“ savybių, kuri juos jungė? Apart pačios Emilijos, be abejo.
-Hmmm... Turi omeny tai, kad jie neužduoda klausimų, prasidedančiu žodžiu „kodėl“? Na, iškėlėm hipotezę kad tai susiję su polinkiu fantazijas priimti kaip realybę. Bet tai ir viskas. Juk kiti vaikai, neužduodantys klausimo „kodėl“, neturi bendrų fantazijų apie Emiliją.
-O kodėl nepažiūrėjus į tai iš kitos pusės? Tarkim, kad yra tam tikras racionalumo slenkstis, kurį
peržengęs žmogus gali matyti tai, ko nesugeba žiūrėdamas į pasaulį kritiškai?
-Pala, pala, - susiraukė Adamas, - kurlink tu suki?
-Emilija iš tiesų yra. Bet tuo pat metu jos niekur nėra. Tai, ką vadinam Emilija, nėra fantazija, nėra socialinis-psichologinis fenomenas atsiradęs dėl kokios nors specifinės priežasties, susijusios su mūsų visuomene, ką nesėkmingai bandom įrodyti paskutinius septynerius metus. Mes jos ieškome ne ten kur reikia. Tie maniakai, kaip juos vadini, yra kur kas arčiau tiesos nei mes.
Adamas išsprogino akis, atsikrenkštė ir lėtai ištarė:
-Suprantu, kodėl norėjai apie tai šnekėtis ne telefonu, nes sunku suprasti apie ką kalbi. Mes pastaruoju metu sunkiai dirbam. Tavo šeimoje situacija buvo sudėtinga ir ...
-Man nereikia pasiilsėti, - nekantriai nutraukė Andreas, - pastarąsias kelias dienas tikrai mažai miegojau, tai tiesa. Bandžiau patikrinti vieną hipotezę. Jeigu įrodysi, kad persitempiau, man bus paguoda, Adamai. Priešingu atveju mes turim rimtų problemų. Turiu omeny mus visus.

Adamas apstulbęs žiūrėjo į jį. Galų gale linktelėjo galva. Tiesą pasakius, nežinojo, ką kitą būtų galima tokioje situacijoje dar padaryti. Su Marina pabandys atsargiai pasikalbėti rytoj ryte. Panašu, kad vis tik persitempė. Tuo tarpu Andreas atsuko kompiuterio monitorių į Adamą. Ekrane mirguliavo keletas stulpelių skaičių ir magnetinio rezonanso nuotrauka. Andreas tęsė toliau.
-Prieš savaitę tikrinausi sveikatą. Na, nieko ypatingo, profilaktiškai. Kad įsitikinti, jog nesergu. Ir iš tiesų, paaiškėjo, kad esu sveikas kaip ridikas. Čia matai mano smegenų nuotrauką. O šitą, - jis stuktelėjo klavišą, - padariau vakar.
Adamas kurį laiką stebeilijo į monitoriaus ekraną. Galų gale prisipažino:
-Man trūksta medicininio išsilavinimo. Ką turėčiau pamatyti?
-Aš irgi nesu medikas. Paprašiau anonimiškai palyginti abi nuotraukas onkologinėje klinikoje, Veronoje. Man pranešė, kad paciento smegenų žievėje yra pakitimų. Negalėjo paaiškinti, kas galėjo juos lemti, bet pasak jų, yra akivaizdžių degeneracijos požymių kaktos srityje, kairiajame pusrutulyje. Taip neproporcingai padidėjęs dešinysis pusrutulis. Skirtumas maždaug trys procentai. Medikai rekomendavo smegenų savininkui atlikti papildomu tyrimus. Paklausiau, kiek laiko reikia, kad įvyktų tokie pakitimai ir man atsakė, kad ne mažiau dvidešimt keturių mėnesių. O skirtumas tarp nuotraukų tik savaitė, Adamai.
-Bet... Kas tave paskatino?... - sulemeno Adamas.
-Padaryti antrą tyrimą? – paklausė Andreas, - Haliucinacijos. Juk Emilijos bokštas nešvytėjo, nufilmuotoje medžiagoje tai matyti. Tuo tarpu tiek aš, tiek visi kiti tėvai juk aprašė Emilijos bokšto švytėjimą. Keista, ar ne? Ir tuomet nusprendžiau, kad verta pasidaryti nuotrauką, - gūžtelėjo pečiais Andreas. - Nusprendžiau be jokio racionalaus pagrindo. O dabar rekomenduosiu, kad tai padarytų visi „Emilijos vaikų“ tėvai. Tu neprieštarausi?


Adamas atsistojo, nusisuko, susikišo rankas į kišenes ir nuėjo prie lango. Tamsoje šmėkščiojo švyturys kitame ežero krante. Pasigirdo, tarytum būtų tyliai atsidariusios durys ir žingsniai, tolstantys koridoriumi. Lyg Andreas būtų išėjęs iš kabineto. Norėjo atsisukti, bet Andreas paklausė:
-Ką galvoji?
-Tai... Tai gali būti tiesiog sutapimas, - žiūrėdamas pro langą atsakė Adamas.
-Žinai, po tos nakties kartais jaučiuosi suvokiantis daugiau, nei paprastai, - toliau tęsė Andreas, - nežinau, kaip tai paaiškinti. Pavyzdžiui, vakar pasijutau, lyg girdėčiau Mariną sakant Marčelo, kad padėtų jai nustumti karutį nuo takelio, nors tuo metu pats buvau laboratorijoje. Grįžęs paklausiau, kaip sekėsi ir Marčelo išdidžiai pasigyrė, kad padėjo mamytei darbuotis gėlyne ir pats vienas nuvežė karutį nuo takelio. Pamaniau kad sutapimas. Bet vėliau... Tiek to, pats pamatysi. Jeigu kitų tėvų tyrimo rezultatai atitiks mano, mes turėsim statistiškai patikimus duomenis. Ir aš turiu idėjų, ką tai galėtų reikšti.
-Ir ką gi? – mašinaliai paklausė Adamas.
-Invaziją.
-Ką tokią? – Adamas atsisuko į Andreas ir kone nukrito ant grindų, nes kojas tarytum pakirto. Andreas kabinete nebebuvo. Krėslas tuščias, durys praviros. Kaktą išmušė prakaitas.

-Matai, ką turiu omenyje? – pasigirdo Andreas balsas tarytum iš niekur, - galiu su tavim kalbėtis per atstumą net nepraverdamas burnos. Dabar esu virtuvėje, nuėjau pasiimti grapos butelio. Jei netiki, ateik ir pasižiūrėk. Keisti sugebėjimai, ar ne?

Adamas grįžo prie stalo ir susmuko į savo krėslą. Po kelių minučių tarpduryje pasirodė Andreas su atkimštu buteliu ir kaltai šyptelėjo:
-Atleisk, drauguži. Turėjau taip pasielgti, antraip mūsų pokalbis būtų pernelyg vienpusiškas. Ar dabar jau galėtumėm rimtai pasikalbėti?
Adamas, jausdamasis, lyg sapnuotų, linktelėjo galvą. Andreas atsisėdo į savo vietą ir tylėdamas pripildė taures. Stumtelėjo vieną Adamui. Jis neklusniais pirštais paėmė ją į ranką ir užsivertė. Gerklę nudegino, ištryško ašaros, bet atsitokėjo. Tada ištarė:
-Bet prieš tris dienas, kai kvietei mane atvažiuoti, juk negalėjai nieko panašaus įtarti!
-Aš ir nežinojau, kad viskas taip pasisuks. Turėjau idėjų, bet visai kitokioje srityje. Pavyzdžiui, kad turim reikalų su užkoduotu pranešimu. Iš kur nors. Gal net ne iš Žemės. Irgi beprotiška idėja, mes ją atmetėm prieš penkerius metus, pameni?

Adamas linktelėjo galvą. Prieš penkerius metus iš tiesų buvo kilusi tokia hipotezė, bet ji buvo tokia egzotiška, kad tarptautinė ekspertų komisija juokaudama nusprendė ją atidėti kritiniam atvejui, jeigu nepavyktų surasti kur kas proziškesnių fenomeno priežasčių. Dabar, žiūrėdamas į Andreas, nesijautė galintis juokauti. Ištiesė taurelę, Andreas ją vėl pripylė ir tęsė toliau:
-Kitą dieną po to, kai padariau savo smegeninės nuotrauką ir gavau nedviprasmišką onkologų atsakymą, nusprendžiau patikrinti mūsų seną idėją. Deja, kol kas atsakymo neturiu. Elzekeris su savo matematikais krapštosi antra para, sako, kad kažkas dėliojasi. Tos giesmės įrašas, kurį pavyko nufilmuoti Vilniuje, moduliuoja trijų pustonių intervalais aukštyn ir žemyn nuo pagrindinės gaidos. Šešios natos, šešios Emilijos bokšto spalvos. Nusprendėm patikrinti, gal rasim kokius nors dėsningumus tarp giesmės ir piramidės kaladėlių sekos. Ar vis dar manai, kad esu beprotis, Adamai?
Adamas išgėrė taurelę, pastatė ją ant stalo ir sumurmėjo:
-Nežinau.
-Suprantu, kaip jautiesi. Man pačiam visa tai kelia siaubą, bet sugebu tvarkytis kol kažką veikiu. Blogiausia vakarais, kai bandau užmigti ir į galvą lenda mintys, todėl stengiuos kuo mažiau miegoti. Ilgai taip nepratempsiu, reikės pradėti gerti migdomuosius. Taigi, nespaudžiu tavęs. Bet padarykim tėvų smegenų tyrimus, Adamai. Bent pradžiai. Jei pasitvirtins mano spėjimas, turėsim į ką remtis. Kažkodėl neabejoju, kad ne mano vienintelio smegenyse vyksta pakitimai. Kažkas su mumis kalbasi, Adamai, tik mes nesuprantam, kas mums sakoma.

Adamas linktelėjo galvą.

****

Tuo pat metu, kažkur visiškai kitur ir kitada, bet, ko gero, ne per daug toli ir seniai, nors antra vertus, neišmatuojamai kažkur ir ne dabar, Zajadlas visą dieną nuobodžiavo. Vaikščiojo aplink stalą, žiovavo, suko pirštus už nugaros. Nepadėjo. Tris kartus nušovė tobulą briedį – tam perdegė gravitacinės pagalvės saugikliai; ketvirtą kartą nebepakilo, voliojosi kampe ir nykiai dūzgė. Vakarop, kai galutinai neteko vilties, sučirškė telefonas:
-Šefe... – nedrąsiai į ragelį sušnabždėjo Nonlyrikas.
-Taip taip, klausau, - gyvai atsiliepė Zajadlas. Nuobodulys išgaravo kaip kamparas. 
-Matot, šefe, mes su Altugezer pagalvojom...
-Tęskite, kolega, tęskite, - nekantriai paragino Zajadlas, - ar kas nors atsitiko?
-Emilija įlindo į gravitoblenderį... - iškvėpė Nonlyrikas.
-Kaip tai, „įlindo“? – Zajadlas susierzino, - Kaip gali papūga įlįsti į gravitoblenderį tokio atsakingo eksperimento metu? Tuoj pat pas mane abu! Ne, aš pats ateisiu!
Zajadlas rimtai nužingsniavo į laboratoriją. Nepasibeldęs atidarė duris ir skvarbiu žvilgsniu apsižvalgė. Nonlyrikas su Altugezer mindžikavo, bandydami nugaromis uždengti gravitoblenderį.
-Taigi? Paleidot iš narvelio tą kvailą gyvulį, žiopliai?
-Šefe, viskas gerai, jūs nesijaudinkit, - nervingai šypsodamasis pradėjo Altugezer, - mes iš karto išjungėm gravitoblenderį.
- Ar tikrai iš karto? – įtariai paklausė Zajadlas.
- Visiškai beveik iš karto, - užtikrintai linktelėjo Nonlyrikas.
Zajadlas grėsmingai žingtelėjo į priekį. Nonlyrikas liūdnai pasitaisė:
-Visiškai beveik ne iš karto. Šefe, na ką reiškia tos septynios minutės? Papūga visiškai sveika. Jai patiko, nenorėjo išlįsti...
- Jūs ką?! – pratrūko Zajadlas, - Papūga septynias minutes transliavo savo papūgiškas mintis į paralelinę visatą!..
- .... numeris zeta-pliural-alfa-trys, - paslaugiai priminė Altugezer.
-Bet juk tai turėjau būti aš! Aš turėjau nusiųsti jiems pasveikinimą! – įsižeidęs suriko Zajadlas, - o ne tas nusišėręs rachitu sergantis ketursparnis mutantas, kaip jis ten?
-Emilija, - priminė Nonlyrikas, - Dėl rachito jūs, šefe, be reikalo taip, ji visai mielas...
-Kas dar? – metaliniu balsu pertraukė Nonlyriko lemenimą Zajadlas.
-Atradom dar vieną paralelinę visatą, numeris zeta-pliural-alfa-keturi, - išdidžiai pranešė Altugezer.
-Ten Emilija dar nespėjo prikarksėti? – tulžingai paklausė Zajadlas
-Ne, šefe, ką jūs!..
-Ten tik jūs!..
-Kaip mes galėtumėm!..
-Gerai, - atlyžo Zajadlas, - gravitoblenderį nakčiai išjungti, papūgą išnešti iš laboratorijos, o kanalą į zeta-pliural-alfą-trys uždaryti.
-Bet šefe...

Zajadlas neatsakęs trenkė durimis. „Tos žmogiškos klaidos.... Bet ar buvimas žmogumi pateisina kvailystes? Ir taip, ir ne“, susimąstęs žingsniavo atgal Zajadlas.


-----------------------

Tobulas Eilėraštis

Zajadlas nekantraudamas įsiveržė į laboratoriją ir tarpduryje sušuko:
-Na?!
-Nieko gero, - atsakė Nonlyrikas, - eksperimentas, aišku, pavyko, yra ir rezultatas, bet... pats
pažiūrėk.

Zajadlo veidas apsiniaukė, pečiai nusileido. Vilkdamas kojas priėjo prie kapsulės ir pasižiūrėjo į Altugezer kūną, apraizgytą davikliais. Veidą iki pusės dengė šalmas, darkydamas iškilnius kolegos bruožus. Zajadlas žvigtelėjo į monitorių, susiraukė ir sumurmėjo:
-Šiaip jis gyvas, tik alfa bangų dažnis kažkoks, švelniai pasakius...
-Užsiciklinęs, - pratesė mintį Nonlyrikas.
-Ir kur matai sėkmę? - suniurzgė Zajadlas, - aš matau daržovę.
-Ne, eksperimentas pavyko. Altugezer, tas smulkus niekšelis, vis tik sukūrė tobulo eilėraščio algoritmą, paleido programą ir užsidėjo alfa bangų transformatorių. Ir še tau kad nori - užsiciklino smegenys...

Zajadlas nustebęs pakėlė antakius:
-Eilėraštis buvo toks geras, kad jis nebegali nustoti jo klausytis?
Nonlyrikas liūdnai linktelėjo:
-Visais kitais atžvilgiais jis normalus. Tik jo smegenys nebenori nieko daugiau, kaip tik klausytis to eilėraščio.
Zajadlas susimąstė. Po to griežtu tonu pasakė:
-Projektą nutraukti, algoritmą sunaikinti. Altugezer... sukursim nelaimingo įvykio istoriją, tarkim, pernelyg didelė įtampa.

Nonlyrikas pasibaisėjo:
-Bet juk tai tobulas eilėraštis!
-Menui nereikia aukų, - Zajadlo balse pasigirdo metalinės gaidelės, - menui reikia poetų.

-----------------------

Tobula bulvė

Zajadlas susiraukęs vartė rankose bulvę. Bulvė kaip bulvė  - su ruda luobele, patogi gulėti delne. Ko gero, ir skusti būtų nesunku. Nonlyrikas viltingai į jį žiūrėjo, kol galų gale pridūrė:
-O be to, ją labai patogu skusti. Neišauga nei didesnė, nei mažesnė.
Zajadlas padėjo ją ant stalo ir susimąstęs paklausė:
-Tai sakai, viskas viename?
-Būtent! – entuziastingai palinksėjo galva Nonlyrikas, - štai tas galas bekono skonio, per vidurį česnako, na, o kitas galas – paprasta bulvė. Žinoma, galima buvo...
-Pala, paaiškink man, kaip turėčiau atskirti, kuriame gale bekonas, o kuriame paprasta bulvė?
Nonlyrikas suėmė ranka smakrą, jo veidu perbėgo išgąstis. Zajadlas nepatenkintas žiūrėjo į jį. Galų gale parideno bulvę į Nonlyriko pusę ir pasirėmęs alkūnėmis į stalą pridūrė:
-Gera idėja dar ne viskas. Detalės sužlugdo didžius projektus. Perdaryk. Na, sugalvok ką nors. Tegul vienas gals išauga raudonos spalvos, kitas normalus, o per vidurį... Be to, man nepatinka bekonas. Aš norėčiau jautienos skonio. Ir česnakas, žinai, jo kvapas.... Perdaryk.
-O man patinka česnakas, - iššaukiančiai atrėžė Nonlyrikas
-Tuomet ir valgyk tikrą česnaką. Ir bekoną tikrą gali valgyti, užsikasdamas paprasta bulve!
-O tu irgi, gali valgyti tiesiog jautieną, užsikasdamas paprasta bulve!
Abu nutilo ir kurį laiką apstulbę žiūrėjo vienas į kitą. Po to nukreipė akis į bulvę. Galų gale Zajadlas sumurmėjo:
-Antra vertus, ji labai patogi skusti. Gal tuo ir apsiribokim... Tarp kitko, ar tikrai manai, kad verta tęsti bulvių skonio veršiukų projektą?

Nonlyrikas paėmė bulvę nuo stalo ir vilkdamas kojas išėjo iš kabineto. Zajadlas užjausdamas žiūrėjo jam pavymui. „Ir iš tiesų, ar gali būti tobulesnė bulvė už tą, kurią patogu skusti? “ – pagalvojo stebėdamasis savo įžvalgumu.

-----------------------

Tobulos Vinys

Zajadlas niūriai dėbsojo į subintuotus pirštus. Labai nepatogu - jautėsi nedarbingas, jau nekalbant apie tai, kad arbatos puodelį teko laikyti kaire ranka. Išliejo pyktį ant Nonlyriko, bet tas išsiblaškęs žiūrėjo į subintuotą šefo ranką ir nereagavo į Zajadlo priekaištus dėl stringančio Tobulos Kempinės projekto. Išėjo neatsisveikinęs, nieko nematančiu žvilgsniu, ir dingo savo laboratorijoje.

O po savaitės pridusęs įsiveržė į Zajadlo kabinetą ir nutaisęs reikšmingą veido išraišką padėjo ant stalo holodiską.
-Kas čia? – rūgščiai paklausė Zajadlas. Tvarstį nuo sumuštų pirštų jau buvo nuėmęs, bet nuotaika vis vien buvo prasta.
-Vinys…- buvo bepradedąs kalbėti Nonlyrikas, bet pamatęs Zajadlo veido išraišką užsikirto.
-Kokios, po velniais, vinys? – suburbėjo Zajadlas
-Tobulos vinys, - mirktelėjo Nonlyrikas, - nereikės plaktuku kalti.
Zajadlas pasižiūrėjo į savo pirštus, pasižiūrėjo į holodiską ir linktelėjo:
-Susipažinsiu, pranešiu.
Dar po savaitės Išnovacijų Centre aidėjo keiksmai ir dejonės. Visi ieškojo Nonlyriko. Zajadlas grasino jam pats nuimsiąs skalpą. Galų gale Nonlyriką rado rūsyje, spintoje su užrašu „Pavojinga: be guminių pirštinių neatidaryti“. Nonlyrikas ne tik buvo be guminių pirštinių, bet ir be batų. Atvestas pas Zajadlą su graudžiu išdidumu žiūrėjo į šoną.
-Tai, sakai, tobulos vinys? Pačios į sienas sulenda? – iškošė Zajadlas
-Jos ne tik į sienas gali sulįsti, - atstatė krūtinę Nonlyrikas, - jos kur tik nori…
-Kiek tu jų pagaminai, ką?
-Na, kokius penkiasdešimt kilogramų, - sumurmėjo Nonlyrikas, - Ne mano kaltė, kad ūkvedys jas iš laboratorijos išnešė man instrukcijos nespėjus parašyti.
-Taaaip… tuzinas vinių susikalė į elektroninį mikroskopą, keli kilogramai į vakuuminį lėtintuvą, pagalbinis robotas, tas atgrubnagis, išpylė dar maišą šiluminiame mazge ir jos susikalė į kanalizacijos vamzdžius. Ar tęsti nuostolių sąrašą? Vienintelis privalumas – viena įsikalė į Altugezer koją ir nutraukė Tobulo eilėraščio skaitymą. .. Tiek to. Atsakyk man, kodėl jos kala kur papuolę?
Nonlyrikas pamindžikavo:
-Tokia jų misija – kalti. Tai ir kala, vos tik jas paleidi. Jos juk nekaltos, kad kiti išberia kur papuola. Negi norėjai, kad aš jas dar ir mąstančias padaryčiau…? - Nonlyrikas staiga sustingo ir po akimirkos, nematančiu žvilgsniu, apsisukęs išbėgo iš kabineto.

Zajadlas pavymui dar spėjo surikti:
-Paprasčiausios komandos, nieko daugiau. Jeigu persistengsi ir jos pradės ginčytis dėl to, kad į medį kalti lengviau nei į betoną – atleisiu, garbės žodis!

Nonlyrikui išėjus atsiduso ir gurkštelėjo vandens. „Nėra tos vinies, kurios negalima būtų ištraukti. Bet jeigu mąstančias vinis teks įkalbinėti išlįsti – garbės žodis, teks sukurti mąstančias reples. Ne žmogaus darbas su vinimis ginčytis“ – išsiblaškęs pagalvojo.

-----------------------

Tobulas Kvailys

Zajadlas vaikščiojo po kabinetą sunėręs už nugaros pirštus ir karts nuo karto pašnairuodavo į Nonlyriką su Altugezer, klusniai sėdinčius nepatogiose kėdėse.
-Naujausias technologijas sunku atskirti nuo paprasčiausių stebuklų, kas taip pasakė? – sustojęs iš aukšto nužvelgė savo pavaldinius.
Nesulaukęs atsakymo tęsė toliau:
-Aš irgi nepamenu. Bet tai labai teisingi žodžiai. Aš galiu pridurti tik tiek, kad geriausios idėjos pačioje pradžioje atrodo kaip didžiausios kvailystės, vadinasi, tik kvailiai tiki stebuklais ir naujausiomis technologijomis. Ar supratote?
Altugezer su Nonlyriku susižvalgė. Altugezer atsikrenkštė ir nedrąsiai atsakė:
-Žinoma, šefe. Ko čia nesuprasi…
Zajadlas patenkintas linktelėjo galva:
-Štai šitą temą jūs ir vystykite toliau. Pamąstymus noriu išgirsti po savaitės.

Po dviejų savaičių, kai Zajadlui galutinai įgriso Nonlyriko ir Altugezer išsisukinėjimai, jis neapsikentęs įsiveržė į laboratoriją ir sustingo tarpduryje:
-Kas čia? – paklausė išsproginęs akis.
Nonlyrikas gūžtelėjo pečiais ir pašnairavo į Altugezer, kuris giedru žvilgsniu žiūrėjo į Zajadlą:
-Čia tobulas kvailys, šefe.
-Kas?!
-Tobulas kvailys…
Zajadlas lėtai apėjo įrenginį. Pačiupinėjo, pastukseno. Galų gale paklausė:
-O kaip jis veikia?
-Reikia sugalvoti pačią neįtikinamiausią idėją, ir jis pateiks jos optimalų technologinį sprendimą. Mes išbandėm – veikia. Pamenat, praeitą savaitę, galų gale baigėm Tobulos Kempinės projektą? -  vis dar giedrai šypsodamasis aiškino Altugezer.
-Jūs norit pasakyti…? – išsižiojo Zajadlas
Nonlyrikas su Altugezer išdidžiai linktelėjo:
-Suprogramavom beribio pastiklėjimo mažiausiai tikėtinom idėjom algoritmą, sukūrėm specialų divergencinį paraleliai veikiantį procesorių, simuliuojantį juodos dėžės princi…
-Pakaks, - nutraukė Zajadlas, - kvailį išardykit ir sunaikinkit. Medžiagą iš jūsų kompiuterių ištrinsiu pats.
-Bet šefe…- bandė prieštarauti Nonlyrikas.
-Aš su jumis pafilosofuoti profesinėm temom norėjau. O jūs, puspročiai, nusprendėt sužlugdyti mūsų įstaigą? Kam reikės Išnovacijų Centro, jeigu kiekvienos idėjos sprendimą pasiūlys šitas kvailas agregatas? Kam mes būsim reikalingi?

Nonlyrikas su Altugezer suglumę žiūrėjo į Zajadlą ir tylėjo. Jis apsisuko, trenkė durimis ir piktai nužingsniavo koridoriumi. „Žmogiškas kontaktas ir noras bendrauti yra pati didžiausia vertybė gyvenime. Bet tuo pat metu ir pats didžiausiai nesusipratimų šaltinis“ – apmaudžiai galvojo Zajadlas slinkdamas atgal į savo kabinetą.

-----------------------

Tobula degtinė

-Tai filosofinis klausimas, - nedrąsiai šypsodamasis pasakė Nonlyrikas
-Tai etinė problema, - nesutiko Altugezer
-Tai techninė užduotis, - autoritetingai nukirto Zajadlas.
Altugezer ir Nonlyrikas susižvalgė. Abiems buvo aišku, kad praraja tarp filosofijos ir etikos akimirksniu sumažėjo. Altugezer padrąsinamai nusišypsojo kolegai, Nonlyrikas linktelėjo. O Zajadlas įtariai pažvelgė į abu ir perspėjamai paplekšnojo delnu į stalą:
-Mūsų skyrius, kolegos, išgyvena krizę. Ar žinote kokią?
-Ne, šefe, - nustebo Nonlyrikas.
-Nepastebėjom, šefe, -  nuoširdžiai sunerimo Altugezer.
-Jeigu nesuprantat ką noriu pasakyti, mielai paaiškinsiu. Ar reikės aiškinti?
-Nnnneee... – dvejodamas sumykė Nonlyrikas.
-Tuomet kibkit į darbą. Degtinę noriu matyti penktadienį ryte ant savo stalo, - Zajadlas susiraukė ir sumurmėjo, - ne, geriau po pietų. O geriausiai vakare, pusę šešių... Ir atminkit, kad nuosaikumas yra dorybė ne tik gyvenime, bet ir dirbant. Aš iki penktadienio būsiu tobulos kempinės pristatyme. Pasikliauju jūsų sveiku protu, kolegos.


Zajadlui išvykus, visą savaitę Išnovacijų skyriuje buvo taip neįprastai tylu, kad valytojai Overzetopless pakriko nervai. Neištvėrusi ji perprogramavo pagalbinius robotus riedėti ant vieno guolio vietoj penkių, suklijavo tobulais klijais papūgai  Emilijai snapą, o pati slankiojo nuščiuvusiais koridoriais kaip šmėkla, murmėdama po nosim aksiomas.  Trečiadienio rytą gūdi tyla skyriuje pasiekė kulminaciją ir paklaikusi Overzetopless, šaukdama „Du pi er kvadratu nėra pasiteisinimas! ”, išbėgo iš instituto vienom kojinėm, tuo mirtinai išgąsdindama silpnesnių nervų mažiau atsakingus darbuotojus. Labiau atsakingi darbuotojai nusprendė, kad ketvirtadienis bus ta diena, kai viskas paaiškės, ir jie neklydo. Ankstų ketvirtadienio rytą iš instituto išbėgo susitaršęs, bet laimingas Nonlyrikas, rankoje gniauždamas piniginę. Grįžo irgi bėgte, bet jau su pilvotu stiklainiu marinuotų agurkų rankose. Atsakingi darbuotojai lengviau atsiduso ir paprašė Overzetopless sugrįžti. Ją Išnovacijų skyriuje pasitiko duetu atliekamas choralas, harmoningai sklindantis iš laboratorijos. Tyla baigėsi.

Penktadienio vakarą Zajadlas, barbendamas pirštais, stebėjo ant stalo stovintį stiklainį, kuriame plaukiojo milžiniškas, linksmai žalios spalvos agurkas, švilpaudamas lengvutę melodiją. Ant stiklainio buvo pritvirtintas laikiklis, lyg pigi girlianda juosiantis kakliuką. Laikiklyje puikavosi trys taurelės. Zajadlas pakilo nuo stalo, atidarė kabineto duris ir suriko baisiu balsu. Nonlyrikas su Altugezer skersomis įslinko ir neryžtingai sustojo tarpdury.
-Kas čia? – dūrė pirštu į besiturškiantį agurką Zajadlas.
-Projektas, šefe, buvo sudėtingas, ir šis eksperimentinis... – užsikirto Nonlyrikas
-Čia tobula degtinė, - tvirtu balsu ištarė Altugezer. Jo akyse išdidžiai sužibo nuoskaudos kibirkštėlės.

Zajadlas, valdydamasis, toliau barbeno pirštais į stalą ir žiūrėjo įrėmęs akis į Altugezer. Pastarasis pasipūtęs tylėjo, ilgesingai žiūrėdamas į kabineto tolius virš Zajadlo galvos.
-Išgerkit, - šaltu balsu liepė Zajadlas
Altugezer alkūne bakstelėjo Nonlyriką, abu pasilenkė virš stalo ir spragtelėjo pirštais. Agurkas nustojo švilpauti, ligi pusės išlindo iš stiklainio, kurį laiką ramiai plūduriavo, o po to išspaudė į taureles skaidraus skysčio. Altugezer su Nonlyriku iškvėpė ir  išgėrė iki dugno.
-Kodėl tau įpylė daugiau? – paklausė Zajadlas Altugezer, kai moksliniai bendradarbiai sunkiai šnopuodami pastatė taureles ant stalo.
-Agurkas, šefe, atliko mūsų kūnų spektrometriją ir smegenų veiklos monitoringą, nustatė kiekvienam objektui, tai yra, gėrovui, optimalią alkoholio koncentraciją, atsižvelgė į skonio preferencijas, temperamentą ir gyvenimo prasmės perceptacijas, optimalų degtinės poveikio laiką ir, naudodamas stiklainyje esantį gryną spiritą, susintetino kiekvienam iš mūsų optimalią degtinės porciją, - išdidžiai atsakė Altugezer. Jo akys blizgėjo. Nonlyrikas, negalėdamas susilaikyti, pradėjo  niūniuoti panosėje.

Zajadalas po kelių akimirkų spragtelėjo pirštais. Agurkas išsunkė keletą lašų, Zajadlas nedvejodamas užsivertė taurelę ir užsimerkė:
-Hmmm.....

Altugezer prisijungė prie Nonlyriko niūniuojamos melodijos, o dar po kelių sekundžių iš Zajadlo kabineto skambėjo gerai suderintas, pergalingas trio.

Kitą dieną Zajadlas pranešė, kad tobulą degtinę reikia perdaryti. Altugezer su Nonlyriku bandė protestuoti, bet Zajadlas nesileido į kalbas:
-Mūsų produktai turi būti tobuli, bet ne per daug tobuli. Aš juk prašiau išspręsti techninę užduotį, o ne filosofinę – etinę. Pajuskit šią subtilią ribą, kolegos. Agurkas, tuo tarpu, liks mano kabinete. 

Altugezer ir Nonlyrikui išdūlinus pro duris, Zajadlas atsiduso ir pastatęs stiklainį ant stalo pagalvojo: „Ar aš ne per daug reikalauju iš savęs? O iš kitų? “. Po to spragtelėjo pirštais.

-----------------------

Tobulas nedarbas

Ar mes dirbame todėl, kad gyventumėm, ar gyvenam todėl, kad dirbtumėm?
Nonlyrikas išsigandęs žiūrėjo į Zajadlą ir nežinojo ką atsakyti. Nusprendė, kad turi penkiasdešimties procentų tikimybę pateikti teisingą atsakymą, ir apimtas panikos išspaudė kompromisinį variantą:
-Dirbame, nes norime gyvendami ne visą laiką dirbti...
-Jūs taip manot? – Zajadlo akys susiaurėjo. Jis stukseno pieštuku į stalą, gręždamas žvilgsniu Nonlyriką. Nonlyrikas mindžikavo, skubiai skaičiuodamas, kad turi penkiasdešimties procentų tikimybę atspėti, ar pataikė atsakyti, ar ne. Bet Zajadlas neleido jam apsispręsti. Nenuleisdamas akių sušnabždėjo:
-Tada atsakykite į kitą klausimą, kolega. Ar institutas jums moka už tai, kad dirbat, ar dirbate taip, kad institutas nežinotų už ką moka?

Nonlyrikas, stebėdamasis savo įžvalgumu, suskaičiavo, kad vėl turi penkiasdešimties procentų tikimybę atspėti. Bet, nežinodamas, ar pataikė atsakyti į pirmą klausimą, niekaip negalėjo apskaičiuoti, į kurią pusę šakojasi sprendimų medis. Nusprendė griebti jautį už ragų ir, labiau stebėdamasis savo drąsa nei įžvalgumu, atsakė:
-Aš manau, šefe, kad mes gyvenam institute tam, kad mums nemokėtų ne už tai, ko nedirbame.

Zajdalo akys išsiplėtė, pieštukas sustingo pusiaukelėje. Kelias ilgas akimirkas abu apstulbę žiūrėjo vienas į kitą. Galų gale Zajadlas atsiduso, padėjo pieštuką ant stalo ir grėsmingu balsu paklausė:
- Kur Altugezer? Kodėl jo trečia diena nematau laboratorijoje? Jis ką, mano, kad institutas jam
moka už nebaigtą tobulos kempinės projektą?
-A, šefe, jūs štai apie ką, - su palengvėjimu atsiduso Nonlyrikas, - Jūs juk pats...
-Aš?! – Zajadlas palinko į priekį.
-Na.... Juk sakėte aną dieną, kad Altugezer toli gražu iki tobulo darbuotojo. Jis įsižeidė ir sukūrė Tobulo Nedarbo erdvės generatorių....

Zajadlas atsilošė į krėslą ir pavargusiu balsu atsakė:
-Akivaizdu, kad sukūrė.
-Taip, šefe, sukūrė, vyksta derinimas.
-Tikiu, - numojo ranka Zajadlas, - ir kurgi tas generatorius? Laboratorijoj, atleiskite, nepastebėjau jokių pokyčių. Antra vertus, ten ir nereikia nedarbo generatoriaus. Ten savaime nevyksta darbas.
-Jis rūsyje. Šefe, aš kol kas nerekomenduočiau...

Jau po kelių akimirkų Zajadlas tvirtu žingsniu leidosi laiptais į rūsį. Nonlyrikas atsargiai pravėrė katilinės duris ir nedrąsiai sušnabždėjo:
-Šefe, generatoriaus veikimo spindulys kol kas tik trys metrai, mes nesiryžom jums paruošti ataskaitos, kol eksperimentas nebaigtas. Aš jus geriau virve pririšiu...

Zajadlas atstūmė alkūne Nonlyriką, plačiai atvėrė duris ir sustingo. Nuo katilinės vamzdžių tvoskė tropine kaitra. Vidury, po liuminescencinėmis lempomis, ant taburetės, sėdėjo pusnuogis Altugezer su bokalu degtinės rankoje ir gerokai nuogesne valytoja Overzetopless ant kelių. Abu geraširdiškai pažvelgė į Zajadlą ir nusikvatojo. Altugezer ant peties trypčiojo papūga Emilija, karts nuo karto visais keturiais sparnais suplakdama orą ir šaižiai klykteldama: „Och, bl…, dar po vieną! ”. Zajadlas atsigręžė į Nonlyriką:
-Kiek dienų vyksta eksperimentas?
-Tris, - išdidžiai atsakė Nonlyrikas, - ir visas tris dienas prietaisai rodo didesnį nei vidutiniškai laimės jausmą.
-Net neabejoju, - jausdamas artėjantį nirtulį atrėžė Zajadlas, - tuoj aš... - žengė į katilinę ir nebaigė sakinio.
Nonlyrikui, po kelių valandų, šiaip ne taip pavyko užmesti kilpą Zajadlui ant kojos, kai šis krykštaudamas ir laigydamas po katilinę nugriuvo. Išvilktas į koridorių Zajadlas netruko atsipeikėti ir sušuko:
-Tuoj pat atjungti elektros tiekimą į rūsį ir išardyti generatorių!
-Bet šefe, kas ten vyksta?
Zajadlas tuščiu žvilgsniu pažvelgė į Nonlyriką ir nužingsniavo į kabinetą. „Būti laimingu, kad nedirbi, reiškia, kad kitas bus laimingas jam už tai nemokėdamas? Ne, pasaulis dar nėra pasiruošęs tokiam perversmui“, pagalvojo Zajadlas purtydamas galvą.

-----------------------

Tobula Pusiausvyra

-Kas tai? – pakėlė antakius Zajadlas.
Altugezer išdidžiai šypsojosi sunėręs už nugaros rankas ir linguodamas pirmyn atgal. Nonlyrikas sėdėjo krėsle užsikėlęs koją ant kojos ir šypsenos iškalbingumu nenusileido savo kolegai. Zajadlas, nesulaukdamas atsakymo, įtariai pasižiūrėjo į juos ir pakartojo:
-Ką jūs čia padarėte?
-O jūs pabandykite atspėti, - maloniai pasiūlė Altugezer.
-Atspėti? – nustebo Zajadlas, - Čia juk šienas!
Nonlyrikas atlaidžiai krenkštelėjo ir ne mažiau maloniai paaiškino:
-Tobulas šienas, šefe, atrodytų kitaip. Mūsų skaičiavimais, tobulos karvės poreikiams reiktų...
-Aš matau, kad šitas šienas nėra tobulas, - nukirto Zajadlas, - jam toli iki tobulumo. Todėl aš klausiu: ką laboratorijoje veikia paprasčiausio šieno kupeta?
-Jūs neteisingai formuluojate klausimą, - švelniai atrėmė Altugezer, - svarbiausia ne šienas, o simbolinė jo reikšmė.
-Simbolinė? – susiraukė Zajadlas.
-Taip, šefe, - palinksėjo galvomis moksliniai bendradarbiai.
-Reikšmė? – patikslino klausimą Zajadlas
-Simbolinė reikšmė, - choru užtikrino Nonlyrikas su Altugezer.
Zajadlas apėjo kupetą stebimas viltingų žvilgsnių. Paspardė, pačiupęs šiaudą krimstelėjo. Jau buvo begriūvąs, bet susivaldė. „Nesolidu darbo metu voliotis.... Voliotis? “. Zajadlas sustojo kaip pakirstas ir prisimerkęs pažvelgė į Nonlyriką su Altugezer:
-Ar tik ne, hmmm....? Jūs mane suprantate?
-Šefe! – pasibaisėjo Altugezer.
-Tai kodėl koridoriuje sutikau mūsų gerbiamą valytoją šienu prikritusia galva? – grėsmingai įrėmė akis į jį Zajadlas.
-Eksperimento tvarka...
-Rezultatams patikrinti...
-Empiriniai duomenys...
-Reikėjo nepriklausomos testavimo...
-Jūs ką?! – Zajadlas pajuto, kad iniciatyva grįžta jam į rankas.
-Bet šefe, tobulos adatos projektui reikėjo...
-Adatos?
-Na, suprantate, pradingo kaip adata šiene, toks posakis... – sumikčiojo Nonlyrikias
-Mes pagalvojome, kad tobula adata juk negali dingti net šieno kupetoje, - liūdnai pridūrė
Altugezer, - o panelė Overzetoples kaip tik ir... – užsikirto Altugezer
-Ieškojo adatos šieno kupetoje? – pasitikslino nieko gero nežadančiu balsu Zajadlas.
-Jūs pats pabandykite...
Zajadlas rūgščiai šyptelėjo, įkišo ranką į šieno kupetą. Ištraukė ir apstulbo. Delne gulėjo adata. Susiraukęs numetė ant laboratorinio stalo.
-O jūs vėl įkiškite ranką, - atgavęs savitvardą pasiūlė Altugezer.
Kai po penkių bandymų ant stalo gulėjo penkios adatos, Zajadlas liovėsi ir atsiduso:
-Kolegos, aš vis tik norėčiau pakartoti savo klausimą: kas čia?
-Mes dar nesugalvojome pavadinimo, - prisipažino Nonlyrikas, - bet būtinai sugalvosime.
-Suprantu, - švelniai atsakė Zajadlas, - žinote, visiems mums kartais reikia pailsėti. Gal pabandykite išeiti atostogų, kolegos?
-Tobulų atostogų projektas...
-Ne, kolegos, pačios paprasčiausios atostogos, - tvirtai atrėmė Zajadlas, - ant paprasto šieno, su paprastom karvėm. Pailsėkite mėnesį kitą, tada pamažu, žingsnis po žingsnio, peržiūrėsim tobulos kempinės problemas...

„Kažin, kodėl tobuloms nesąmonėms sukurti reikia dėti tiek pat pastangų, kiek ir tobuliems daiktams? Ar tai galima būtų pavadinti tobulos pusiausvyros dėnsiu? “, eidamas koridoriumi į savo kabinetą liūdnai atsiduso Zajadlas.

-----------------------

Netobulas finalas (ratas užsidaro)

Altugezer su Nonlyriku sėdėjo ant nepatogių laboratorinių taburečių ir nelaimingi spoksojo į tuščią techninio spirito butelį iš neliečiamų laboratorijos atsargų.

[Nonlyrikas] Vis tik Britney uždirbo daugiau nei Madona. Ką mes dabar darysim?
[Altugezer] Ramiai, ramiai... Reikia pagalvoti... Sėskit atgal, trukdote susikaupti!
[Nonlyrikas] Man reikia į tualetą.
[Altugezer] ....
[Nonlyrikas] Sakau, man į tualetą reikia!
[Altugezer] Ar pasakojau jums kada nors apie tai, kokią traumą patyriau grybaudamas? Dabar nebegaliu eiti grybauti.
[Nonlyrikas] Papasakokit, bet greitai..
[Altugezer] Grybavau kartu su pusbroliu, kai mažas buvau dar. Na, šukuojam mišką. Staiga žiūriu – dauboj toks baravykas, didžiulis. O aplink daubą mažesni. Pagalvojau, kad surinksiu aš tuos mažus baravykus, o tada jau didelį nupjausiu. Na, suprantat, apima toks malonus jausmas, lyg į kelnes tuoj pridarysi. Toks laukimo jausmas. Pamenat, kaip su tobula degtine buvo?
[Nonlyrikas] Pamenu. Šefas atėmė…
[Altugezer] Taigi, nupjoviau vieną mažesnį grybą...
[Nonlyrikas] Ir?
[Altugezer] Tada kitą. Ir vis žiūriu į didelį baravyką, mėgaujuosi laukimu. Staiga iš krūmų išnyra pusbrolis, tiesiu taikymu prie mano baravyko ir nupjauna.
[Nonlyrikas] O, šūdas... Ir ką jūs tada?
[Altugezer] Nieko...
[Nonlyrikas] Nieko?
[Altugezer] O ką aš galėjau? Čia kaip su Zajadlu, suprantat. O ką mes galim? Nieko mes negalim.
[Nonlyrikas] O ką tai turi bendro su Britney ir Madona?
[Altugezer] Ką?
[Nonlyrikas] Na, tas jūsų grybavimas.
[Altugezer] Bet jūs ir durnas!
[Nonlyrikas] Pats jūs durnas! Aš į tualetą noriu!

Abu ilgai žiūri vienas į kitą, tarsi pirmą kartą matytų. Tada vienu balsu sušunka:
-Tobulas noras!

Kitą dieną Zajadlas po centrą vaikščiojo niūrus kaip trečios kategorijos taifūnas, gniauždamas delne pluoštą laikraščių. Galų gale išspyrė laboratorijos duris ir suriko su visa trečiai kategorijai priderančia rūstybe:
-Ar skaitėt?! Juk neskaitėt, ar ne?! Kodėl Zeta Pliural Alfa trys visatoje Madona uždirbo daugiau už Britney?!
-Šefe, - išplėtė akis Altugezer, kasydamasis barzdą, - įvyko nedidelė klaida. Bet mes ištaisysim.
-Ką jūs ištaisysit?! Ar žinot, kiek institutui kainuoja šis projektas? Atsakot viso labo už vieną visatą, ir net joje nesugebat susitvarkyti! Neprašykit, nemaldaukit… bausiu arba pasigailėsiu…. greičiausiai…. bausiu…o kas čia? – silpstančiu balsu paklausė.
-Čia, šefe, kolega Nonlyrikas.
-O kodėl jis taip kvepia... ir... bet koks gražus, koks... sveikas. Nesukirmijęs? Nenuodingas? Klausykit, kolega, jūs man jį su lašinukais ir svogūnais... Na, ant lėtos ugnies, tik grietinės ir pipiriukų nepagailėkit. O aš einu bulvių, bulvių išvirsiu...
-Šefe...
Bet laboratorijos durys užsitrenkė. Nonlyrikas, suėmęs į saują barzdą, puolė blaškytis po laboratoriją. Galų gale, paklaikęs, stvėrė tranzistorių ir sviedė į Altugezer. Šis sukikeno:

[Nonlyrikas] Nekutenkit, dievaži.
[Altugezer] Apie ką jūs galvojote?! Na kodėl, kodėl… Juk turėjote galvoti apie tai, kad norite gražaus ir šviesaus pasaulio, Overzeteopless sekmadienio popietę, kad Zeta Pliural Alfa Trys visatoje vis vien nevyksta nieko, kas nors kiek atrodytų prasminga ir todėl nėra ko pergyventi, kad Britney uždirbo daugiau nei Madona. Kodėl?
[Nonlyrikas] Prisiminiau jūsų istoriją apie grybus ir užsisvajojau… Bet matėte, juk suveikė! Jis irgi norėjo to paties, ko ir aš!
[Altugezer] Kas čia gero? Kad kiek, ir būtų jus papjovęs kaip baravyką po skarota egle.
[Nonlyrikas] O, šūdas, tada nieko gero...
[Altugezer] Aš ir sakau.
[Nonlyrikas] Tai ką mums daryti?
[Altugezer] Išardysim tobulų norų generatorių. Svarbu ne tik, ko nori, bet ir kas nori ir kada nori. Todėl geriau, kad tas kas nori, kad kartais iš viso nieko nenorėtų. O jeigu jau drįsta norėti, tegul nori sau patyliukais ir negadina kitiems nervų!
[Nonlyrikas] O Britney su Madona, iš Zeta Pliural Alfa trys? Ką su jomis darysim?

Altugezer atsisuko į gravitoblenderį. Ryžtingai prisimerkęs priėjo, atsuko dangtį ir iki pusės sulindo į vidų. Ilgai stenėjo, o kai išlindo, rankose laikė kiaušinį. Tada didingu mostu užsimojo ir kiaušinis negražiai ištiško ant laboratorijos sienos. Nonlyrikas pasibaisėjęs suvapėjo:
-Tai gi jūs, kolega, ką tik Zeta Pliural Alfa Trys visatą į sieną ištaškėt!
-Taip, kolega, - išdidžiai atsakė Altugezer, - aš ką tik ištaškiau į sieną visą visatą. Ir žinote ką? Puikiai jaučiuosi! Gal norite tą patį padaryti su Zeta Pliural Alfa keturi?
-Ar verta? – abejodamas paklausė Nonlyrikas.
-O jūs pabandykit, kolega.

Po minutės ant sienos puikavosi antra geltona dėmė. Dar vėliau jaukiai, tarsi kalėdiniai varpeliai, laboratorijoje dzingsėjo menzūrėlės ir maloniai dvelkė techniniu spiritu iš neliečiamų atsargų. Altugezer su Nonlyriku laimingi niūniavo apie ankstyvą vasaros rytą ir akmenį, kuris, tarsi ėriukas papievyje, miegantis gyvas...

***

Tuo pat metu, kažkur visiškai kitur ir kitada, bet, ko gero, ne per daug toli ir seniai, nors antra vertus, neišmatuojamai kažkur ir ne dabar, Andreas sėdėjo Gardos ežero pakrantėje. Lijo. Skaudėjo galvą, nors Trentino raudonojo išgėrė vos vieną taurę. Staiga danguje pokštelėjo taip, tarsi kažkas būtų tėškęs į sieną milijardą kiaušinių. Tą pačią akimirką jį nustojo kamavusios bet kokios mintys, nes mintims nebebuvo ko kamuoti.

Tai buvo Pabaiga.