Žiemos puokštė

Krykščia
veržlios mergaitės,
krykščia -
eina į namus,
ar į kiną.
Nešu lyg karštą plytą -
šią akimirką.
Ir klevo lapą
lyg šviesoforą
dedu, guldau,
ant kryžkelės.

Žemė banguoja,
linguoja,
kaip šaka - linksta.
Žiūri nustebęs
ir parudavęs laukas -
per daržus,
kapus, sodus -
debesys čiuožia.
Žiburiai, žmonės,
belapiai medžiai -
labai geri
ir paslaugūs,
lyg pirmą dieną,
šioj žemėj
svečiuotusi.

Ir mergaitės
ir obelys,
taip aptriušę,
realios -
šiltos,
gaivinančios, vėsios,
lyg tulpės
palinkusios
ties metalinėmis
tvorelėmis,
lyg motinos, lyg balos,
ties juodais -
laimės, meilės
griuvėsiais.

Šypsos saulė,
mėnulis.
- Sakiau - lauki -
atvažiuosiu,
paskambinsiu,
kai palei Nevėžį -
šalti vėjai
ims pūsti.
Įnešiu -
tą pirmutiniąją
žiemos gėlę
į tavo
šiltus kambarius
ir įmerksiu
į vazą -
tą miniatiūrinę pusnį.