O kažkas tai vadina...gyvenimu (2)

- Padarei namų darbus?
Atrodo, kad jie ant tos upės kranto taip ir praleido visą vasarą. Gedimino niekas neieškojo, tiesa ir Agnės nelabai. Tik pasigesdavo jos išnešamo maisto ir bent taip suprasdavo, kad jų jauniausia atžala dar egzistuoja.
- Neduosiu. – Griežtai, bet nelabai tvirtai atsakė Agnė. - Galėjai po balkonu palįst.
- Patėvis užstatė balkoną spinta, kad ten nebelįsčiau, - šypteli Gediminas. O kas belieka?
Kitą rytą Gediminas atsibudo vienas. Buvo jau po 9 val. Vėl pavėlavo į pamokas. Jam jau ir taip bandomasis laikotarpis. Dabar tai tikrai išmes iš mokyklos. Bet jam tai jau neberūpi. Šešiolikmetis Gediminas galvoja tik apie ją. Kodėl ji jo nepažadino? Kodėl jis nejautė kaip ji išėjo? Pats kaltas, kad ją taip paleido.
Jis užsimerkia. Nebėra prasmės keltis. Nebėra išvis prasmės gyventi, jei jos nėra šalia. O jis žino, kad jos nėra šalia ir niekada nebus. Nei fiziškai, nei emociškai. Ir kas sakė, kad vaikinai negali mylėti? Ir kas sakė, kad meilės išvis nėra?
Ir plaukia vaizdiniai šios nakties.
- Agne, ar klausia? - užrėkia pyktelėjusi mokytoja.
Bet ji nebegali susikaupti. Dėlioja kaip išmėtytus paveiksliukus savo mintis. Visai kaip vaikystėje žaidžia. Nebežino, kur tiesa, o kur melas. Mintimis nuklysta pas jį. Bučiuoja, liečia. Ką dabar galvoja jis? Ar jaučia? Ar bent prisimena? Ar nors trumpam mintimis kaip radarais ieško jos? Pasiilgęs, bent jos šilumos? Ar kitos? Sąžinė graužia, kad sėdėjo ant lovos krašto ir nepakėlė jo. Tiesiog žiūrėjo, kaip jis miega. Kažką sapnuodamas. Žiūrėjo, taip ilgesingai, kažkodėl, kaip į jūrą žiūri jūreiviai ieškodami horizonto, o gal irgi jos? Meilės? Mokytojai vėl nukreipos jos mintis į pamoką, Agnei iškyla jos tėvai, namai ir ji sau prižada, kad tai nepasikartos. Tokios nakties būti nebegali.
Gediminas jau pusę metų gyvena atskirai. Gyvena skvote miesto centre. Paskutinį vakarą namie jis susimušė su patėviu, kad kelia ranką prieš seserį. Natai kas, kad ne gryno kraujo. Ji kone vienintelė jį visada mylėjo. Kitą dieną jis išėjo. Taip kaip stovi, nepasiėmė nieko, tik mokyklines knygas, kurias vos pavyk išsaugot patėviui bešėlstant. Ir taip daug bėdų su mokykla turi, nebenori lįst skolon Agnei, ypač kai nutarė su ją nutraukti visus ryšius, kurie juos siejo. Na tai kas, kad teks užmiršt daug gražių akimirkų po žvaigždėtu dangumi prie upės. Iš motinos prisiminimo taip pat nieko nebeliko. Jis jos nebeprisimena. Jis nebeprisimena nieko. Gerai, mažiaus skaudės. Dabar jis gyvena tik šia diena, nenardo pro praeitį.
Išėjęs  kurį laiką glaudėsi pas draugus, kartais nakvodavo ir pas kokią mergiotę, kartais ir pas Agnę. Bet tai daugiau nepasikartos. Jis negali rizikuoti Agnės gerove.