Gediminas
Ramus jaunuolis užsitraukęs visų nemalonę, nes yra pankas. Normalus lietuvis negali būti pankas, gotas ar metalistas. Normalus lietuvis iš normalios šeimos, turi lankyti bažnyčią bent švenčių metu, turbūt dar turėtų keikti valdžią, nes jei to nedarai užsitrauki antikubiliukų nemalonę. Taip pat turi auginti šunį. Gediminas girdi tokias kalbas, tik nesupranta. Nesupranta, ar žmonės tikrai tiki tuo, ką kalba. Gediminas turėjo šunį, bet buvo per sunku jį išlaikyti kai atsirado sesutė. Gedimino tėvai nedirba, mama vaikšto į kažkokią sektą, o patėvis įsitraukęs į non stop draugų iš aludės draugiją. Vienintelis geras dalykas šeimoje pagal stereotipus, tai mažoji. Ja visi myli ir rūpinasi. Tėvas net žadėjo nupirkti jai gražią suknytę ir puošnius batukus. Savo tėvas Gediminas jau nebeatsimena. Kai motina norėdama išgyventi ir paslėpti savo sūnų nuo nelaimių susidėjo su dabartiniu vyru, jam namuose nebeliko vietos.
Gediminui gerą gulėti ant to bloko pasistačius butelį pigaus vyno nuvogto iš parduotuvės. Šį vasaros naktį jis negali eiti namo. Mintyse džiaugiasi, kad šilta naktis, nes kitaip beprotybės galo laukti būtų buvę sunkiau. Jam keturiolika ir jį išaugino gatvė.
- Labas. – atsklido nedrąsus pasisveikinimas. Jis beveik girdi kaip ji nusišypso, ant skruostų išryškėja negilios duobutės ir staiga gelsvi plaukai paslepia jas susigėdę. Kodėl jai atrodo, kad jos strazdanos nėra gražios?
- Sveika, Agne.
- Vėl tėvas girtauja? Gal nori pas mane?
- Jis man ne tėvas. – pasakė Gediminas ir lyg susigėdęs savo bjauraus tono tuoj paklausė, nors jam visai neįdomu. Tiesiog gera su kuom nors pašnekėt. – Kodėl pati čia?
- Atsibodo seserys. Tiesiog reikėjo pabėgt, nes būčiau sprogusi.
„Va, kokia yra ideali šeima“ – pagalvojo Gediminas
- Gal pabūkim čia? Turiu žvakių.
- Matau, kad ir „rašalo“. Norėjau viena nusigert, bet jei tu čia... Būsim prie upės?
Jie kaip tik sėdėjo pačioj tamsiausioje ir drėgniausioje vietelėj, kurioje mažai kas besilankė. Dažniausiai tik jie. Tai vieta po medžiais ant upės kranto.
Ta vieta jiems skleidė tam tikrą energetiką. Juk reikėjo kaip nors paaiškint, kodėl būtent čia jie dažniausiai stumia savo dienas. Agnė ateidavo pasislėpt nuo savo šeimos, Gediminas kartais ir nuo savęs. Susierzindavo pamatęs, kad jo kaimynė pamačiusi jo pėdsakus drėgnoje žemėje atseka jais. Susierzina kai ji atneša ko pavalgyt ar nuperka saldainį. Jį erzino jos balsas ir mintys. Ji visa jį erzino ir pykdė.
Vis dėlto vasaros naktis išdildė jo pyktį. Žvaigždės, jau tuščias butelis ir išdegusios žvakės. Agnės lūpose sustingusi melodija. Ar kada jautėt, kad būtent ši akimirka yra tobula, kad jai nieko netrūksta? Jie gulėdami ir šaldami tai jautė. Du apgirtę paaugliai ir jų svajonės.