Apie bites

Sustoji, pagalvoji
Ar verta bijoti
Mažyčiu nenusisekimu-
Bičių įkandimo.
Tada nusprendi, kad nelabai,
Ir avilį atidarai.
Pasiėmęs dūminę
Vis puti ir puti.
Senelis sušunka-
Daugiau dūmo man reikia.
Tada pradedi pumpuot.
Ir stebėt kaip seno žmogaus rangos
Kelia rėmą pilną medau ir, nebijo bičių lietaus.
O aš jaučiu kaip mano kūnu ropoja maža darbininkė.
Ji taip švelniai kutena mane, o aš nenoriu judėt, kad nenuspausčiau netyčia.
Bet viskas išsisprendžia gerai.
Mes su seneliu avilį sutvarkom vikriai.
Rėmus su perais paliekam viduj o su medum vežam namo.
Parvežus pašaukiu močiutę.
ji sako-
Ne tievą a velnis tav apsieda su tou medu? Keik tu čia anuo gale vežt?
O mano senelis švelniai atsako-
Vo kon mon rek daryt pagada y i neš tou medu bitteles mona.
Tada prasideda karštas darbas.
Reikia rėmus su medum akuot,
Nes ne duok dieve jie lūš nuo per didelio svorio.
Tada bus daug savanoriu norinčių paragaut šviežio medaus,
Vienas iš tų drasuolių būsiu aš....
O kai saulė nusileidžia, mano senelis ateina, ir man padėkoja, kad jam padėjau.
O man širdy taip gera, kad galėjau bičių didybę iš arti pamatyt...
Ačiū tau seneli, kad mane įdrąsinai naktim, su bitelėm skraidyt.
Ačiū... tau labai.