Nemėgstu pabaigų

Aš  surinksiu lietų dar šiltą ir padėsiu garuot ant palangės,
Tau į delnus pripilsiu vakarykštės rasos,
Ir paimsiu gabalėlį saulės nakčiai,
Kai ritmingas langinių girgždesys lopšį sups.



Paslėpk užanty blėstančios vasaros pėdsaką,
Įkvėpk dar kart banguojančių laukų,
O aš, basa po žolę...
Ir obuolių pintinės vakarop uždainuos.












Žodis lyriniam ''aš'':

Aš niekada nemėgau pabaigų, lygiai kaip dabar kai baigiasi vasara. Slogulys apima visą kūną ir nežinai ar pajėgsi per šokt į kitą pradžią taip grakščiai kaip norisi. Na va, o kad ir ši mūsų pabaiga. Aš prižadėjau niekad tavęs nepaleisti, o dabar stoviu kryžkelėj ir nežinau kaip elgtis, eit toliau su tavąja ranka delne ar be... Ir taip žvėriškai  sunku atsiminti, jog nieko nėra amžino. Dar baisiau suprasti, kad ir kaip norėčiau, jog tu ir aš nesibagtumėm, kažkada taip nutiks. Net jei ir prikelsiu tave bučiniu ryte, ir net jeigu užmigsi apsikabinęs stipriai. Dievaž, kaip norėčiau, jog dabar skaitytum šiuos žodžius, gal viskas paaiškėtų. Nes tas pragariškas laukimas žudo, lėtai. Iš pradžių neleidžia užmigti, po geros valandos kankynės duoda šiek tiek melancholiškos snaudulio, galiausiai vėl pažadina ir po truputį bado.