Kalnai šypsosi

Aš nerimstu ir braižau kontūrus
Naujų salynų.
Ir mano vėjai mane baudžia:
Sudaužo plokšteles,
Išsuka vaikiškai įdainuotas juostas.
Nuotraukose ieškau savo mažos šypsenos-
Niekur jos nėra.
Įsivaizduoju, kad ją prieš gimdama
Pasėjau kažkur kalnynuose.
Blaškausi lyg senutė,
Prie alyvinių obuolių pasigedus
Naujo balto šypsnio.
Akyse užmiega kalnai,
Jiems atsispiria rudens piktdžiugiškas juokas,
Gelsvas šiugždantis senamiestis
Atėjūnų žingsniais.
Ir aš juos taip myliu,
Niekada neišmokau
Pasilikti sava.