Senas šulinys

Šulinys -
tamsus, didelis
šešėlį varnos kliūdo
ir vakaras atspindi -
liūdną Liūdos veidą,
atspindi -
tą pasaulį -
nenutilstantį.

Želia, šulinio akmenis
apžėlę samanos
lyg raukšlės,
ir Liūda mato
savo liūdną veidą,
girdi
kibirų alsavimą,
regi vaikišką,
prie lovio -
gyvulių smalsumą.

Viršum rentinio -
spindi rasos, žvaigždės -
pašiurpusios.
Karvės pešioja
surudijusią
ir graudžią žolę,
o šakos, šaknys,
vandenį jau siurbia,
ir mato dangų
prasižiojusį.

Liūdnos Liūdos mintys
lyg karvės zilioja,
bėga savaitės, dienos.
Lyg vaikai raivos -
daržas, sodas.
Mintys minga.
Jauna mama, per petį
skalbinius svaido.
Šalti vėjai
jos sijonus taršo.

O rūtų, mėtų prietemy
užsimiršta
visos mintys,
užgyja senos žaizdos -
širdis geliančios.
Bėga keliai, kryžkelės
į lovas virsta -
barniai, rietenos,
ir mintys
į žmonių galvas,
ten, kur dainuoja -
į miestelio galą.

Grįžta dienos, naktys,
kaip mintys,
nuo šalčio
dantimis kalenančios.
Nuo žvaigždžių,
nuo obuolių kritimo -
linksta šakos sunkios,
žadina visus -
vaisių ir žvaigždžių
kritimas
į šiltą šieną.

Linksta mėnulio
kumpa nosis,
į šieną krinta
žvaigždės stačios.
Vakaras nurimsta -
mintys - širdyse,
ir stalčiuose,
bet jos, mintys,
nemiršta,
vienos, pas kitas lekia,
ir dūzgia galvose,
kaip šikšnosparniai.