Sunki vaikystė

Jūs manot, kad jūsų vaikystė buvo sunki? Eikit po velnių, ji yra visiškas niekis palyginus su manąja. Mano mama praktiškai išspryrė mano subinę iš namų dar prieš man sulaukiant 13, ir aš niekada nesu matęs savo tėvo. Mano vienintelis draugas iki 10 buvo toks įmitęs šiknius gretimame name, kuris nuolatos talžė mane ir kartojo, kad esu nevertas nė šūdo. Nebuvo taip tarsi aš turėjau kažkokį pasirinkimą, sumautam miestely gyveno kokie 9 žmonės, tiesą pasakius. Mano visa paauglystė buvo kraustymasis iš vienos vietos į kitą ir bandymas sutarti su žmonėmis, kurie net nenorėjo manęs.

Manote, tai blogiausia? Mano vienintelis draugas buvo kokių trisdešimties azijietis, kuris šliejosi prie manęs tik todėl, kad manė, jog taip pritrauks panų. Vienintelis privalumas buvo tas, kad man pavyko susibendrauti su tokia ryža mergička, kuri, žinoma, buvo plona kaip blynas, bet, velniai rautų, ji buvo visiška nimfomanė. Ji turbūt buvo sadistė ar kažkas tokio, nes ji visada mėgavosi mane trankydama ir sakydama, kaip jai patinka, jog ji šlapia.

Bet, Šventasis Dieve, mano egzistencijos dugnas buvo tokia suaugusiųjų pora, kurių aš NIEKAIP negalėjau atsikratyti. Jūs pažįstate tokius porų tipus, kurios yra visiškai vimdančios, kurios dėvi tuos pačius drabužius ir pabaigia vienas kito sakinius? Taigi, jie buvo sumautai šiurpą keliantys ir jie augino katiną, kuris buvo bent dvigubai erzinantis, negu jie. Prisiekiu, tas padaras niekada, po velnių, neužsikimšdavo.

Kaip jau sakiau, aš krausčiausi iš miesto į miestą, įsiveldamas į muštynes su kitais bendraamžiais, net su suaugusiais laikas nuo laiko. Vienintelis dalykas, kuris mane palaikė, buvo mano svajonė tapti pokemonų meistru.