Ruduo

Ruduo... kodėl man taip sminga į širdį,
Kai pakelėj randu rusenantį degtuką?
Ir žvakės tartum įžiebia žalsvas akis,
Nors pačios vašku jau subėgę į Žemę.

Ruduo... ir vakarais barbena seną stogą
Ne tiek lietus, kiek ūžesys senų maldų,
Kurios it peiliais man sąžinę supjausto
Palikdamos tik sapną, ne randus gilius.

Ruduo... ir taip patraukia paukščiai kilti
Net juos, prigulusius jau amžiams.
Asistuosiu už tuos, kurie pamiršdami
Tik rudenį tyru lietum nuplauna...