banga lietaus ir upė gyslom teka
vanduo švyluoja iki kaulų skausmo
arti ruduo o aš palaukėj, išstypęs toks,
toks mažas žemės paukštis,
bevardis tik, giedoti nepramokęs
lietaus tiksėjimus kartoju kartais -
o lūpose diena ramiausiai laukia
žaibų, griaustinių, liūdesio ir šauksmo,
kuris pažadintų gervėtą slėnį,
nutolintų mintis ligi saldumo,
kai apkabindamas tave, tave, bičiuli,
ištarčiau tyliai - vasara pražuvo..