Siparis ir jūra.

 
Kartą Siparis atsidūrė saloje iš kurios niekas niekada nebuvo išėjęs. Anksčiau šita sala vadinosi keistai: amžiaus krizės sala. Žmonės ją aplenkdavo dėl mistinių pasakojimų. Į salą niekada nepatekdavo jauni, vos keletą kartų įsimylėję žmonės. O Siparis pateko, nes jo įsimylėjimų skaičius viršijo visus žmogui duotus limitus. Atėjo visam likusiam gyvenimui. Nors, tiesą sakant, iš salos buvo išeitis. Tik ne visi ją žinojo.
Siparis spardo akmenis prie jūros. Jis mėgsta dėvėti gerus salamandros batus, kelnės su „kantu“. Dėvėti laisvus marškinius ir atrodyti vienmarškinis. Veidas patemptas link smakro. Jis susimąstęs apie Lietuvą. Jam ne vis tiek kokia ateitis laukia jo buvusios žmonos Pranutės. Moters čia nėra - yra tik mintis apie moterį ir jos likimą gūdžioje kapitalizmo aklavietėje. Siparis nevartoja narkotikų, net jų nepardavinėja. Jis laisvas žmogus. Tiesa, jis metė teatrą ir galvoja įsteigti kepyklą. Laikinai. Kada sukaups milijoną - jis eis vaidinti. Jis geriau vaidina nei kepa bandeles, todėl jis vaikštinėja prie jūros ir sprendžia: kepti ar nekepti? Nutaria stebėti dangaus ženklus. Štai jis pamato žuvėdrą. Jis stebi paukščio skrydį: jei pasuks į kairę - jis keps, jei pasuks į dešinę - jis vaidins. Pasuko į kairę.. Tada jis stebi laivą. jei nuskęs - jis keps. jei ne, tai nekeps, o vaidins. Laivas skęsta. Nustebęs Sipario veidas. Dar daug kartų šioje istorijoje nustebs Siparis. Dabar kadre pasirodys Stačiokas - Sipario šuo. Gyvūnas skardžiai loja ir kviečia šeimininką namolio.
SIPARIS.
O MATKA BOSKA.. CIUCKA.. MUCKA..
ŠUO IR SIPARIS SUSITINKA. EINA VIENAS LINK KITO IR SUSITINKA. Staiga Petačiokas pakimba ant pavadžio. Jį kažkas laiko. Siparis apsidairo - nieko nėra įtartino. Jis tiesia rankas. Šuo inkščia. Bet jam netenka paliesti šuns. Tvirta ranka patraukia šunį nuo šeimininko. Siparis vėl apsidairo. Čia reikėtų neperspausti. Tiesiog ramiai apsidairo ir tiek.
SIPARIS.
kas tu, sakyk, o tai dėsiu..
Fėja.
tai aš fėja.. vėjas gainioja mano plaukus..
SIPARIS.
o tu matka boska.. fėja.. marazmas. O mano ciucikas?
FĖJA.
Petačiokas? jis eis su manim..
SIPARIS.
prašau, neišvesk Petačioko.. prašau..
FĖJA.
ar tu turi svajonę, Sauliuk?
SIPARIS.
ar atiduosi Petačioką, jeigu pasakysiu?
FĖJA.
Hmm
SIPARIS.
mano svajonė labai slapta.
FĖJA.
aš fėja.. galiu padėti.
SIPARIS.
noriu vesti zanzibaro princesę.
FĖJA.
nejuokauk. mes kalbame rimtai. vienas neteisingas tavo žodis ir tu gali prarasti netgi tai ką turėjai. patikėk manim.
SIPARIS.
padaryk dėl manęs vieną darbą: gražink man Petačioką, a?
FĖJA.
Aš tau.. ne kažkokia ten merga. Fėja aš fėja.
SIPARIS.
Mergaite, aš netikiu fėjomis. Jų nėra. Jos išnyko, vos tik aš.. įsimylėjau. Aš tau tik galiu pasakyti: eik tu šikt fėja.
Siparis padaro pauzę. Nekalba ir fėja. Ar ji fėja? Mergina galėjo jį pagazdinti kaip tai daro įžeisti žmonės. Galėjo tylėti, bet jį griebė smėlio saują ir tėškė jam į veidą.
Namelis prie jūros.
Šuo Petačiokas bėga per smėlį ir dairosi. Siparis eina pajūriu. Vienas. Jis nešasi kažką. Ką jis ten nešasi? Ogi didžiulę pripučiamą lėlę. Guminę lėlę į namelį prie jūros. Lėlė pažeista, rankos tabaluojasi, kojos velkasi smėliu, palikdamos netaisyklingus griovelius. Siparis šūkteli Petačioką ir įeina į namelį.
Sipario dirbtuvės.
Siparis deda guminę lėlę ant varstoto. Jis žiūri į lėlę. Pažiūrėkim ir mes ką tas Siparis čia atsinešė. Tai žmogaus dydžio guminė lėlė. Nuoga iš prigimties. Siparis pradeda glostyti lėlę lyg kažko ieškotų. Švelniai lyg tai būtų žmogus. Guma vandens ir vėjo nugludinta. Dumbliai prilipę prie guminio iškreipto veido. Paglostęs jis ieško peilio. Jis suranda didžiulį mėsininko peilį. Galanda. Mosuodamas peiliu jis prieina prie guminės moters. Ima už kojos ir būtų pjovęs.
FĖJA.
ką tu ruošiesi daryti?
SIPARIS.
o matka boska.. nieko.. noriu suklijuoti dviračio padangą ir dingti iš čia.
FĖJA.
tai tavo moteris?
SIPARIS.
pavydi? a? tikrai pavydi?
Siparis artinasi prie fėjos.
Šuo prie jūros.
Petačiokas uostinėja prie jūros. Pasigirsta moters spiegimas. Iš namelio išbėga Fėja, o paskui ją Siparis su peiliu.
FĖJA.
oi, kaip man baisu..
SIPARIS.
užmušiu..
Jie bėga link jūros. Petačiokas bėga link šeimininko.
Kiemelyje linksma.
Siparis atsidrėbęs šiaudinėje indonezietiškoje kėdėje rūko cigarą. Fėja klupi ant smėlio ir pjausto guminės moters kojas smulkiais griežiniais.
FĖJA.
ar gerai?
SIPARIS.
dar pjaustyk.
FĖJA.
tai kiek gi tam tavo dviračiui reikia?
SIPARIS.
pjauk iki šlaunų.
FĖJA.
nesuprantu: kodėl reikia tiek gumos? . čia galima visą džipo padangą suklijuoti.
Staiga Siparis pašoka nuo kėdės. Jis tramdo savyje pyktį. Jis įsitikinęs, kad jo gyvenimą sušiko tokios moterys, kurios visą laiką burbėjo, prieštaravo, galvojo kitaip.
SIPARIS.
tau sunku dirbti? o ką tu gali pasiūlyti? Kaip kitaip iš čia man išsinešdinti? Sakyk, o tai..
Siparis užsimoja. Rankoje jis laiko cigarą. Siparis užsimoja teatrališkai. Tarsi visas gyvenimas būtų teatras. Bet tai nėra agresija. Tai retorika, purstai vietoje sunkiosios degtinės.
FĖJA.
nežinau. nors tu mane užmušk - nežinau, kaip tau pabėgti nuo manęs. Tik žinau, kad mes čia kvailai atrodom su tuo .. gumos pjaustymu.
SIPARIS.
jeigu nežinai - tylėk ir daryk, ką tau pasakiau. Kvaiša.
Siparis sviedžia cigarą ir eina link jūros.