Rašyk
Eilės (72747)
Fantastika (2185)
Esė (1497)
Proza (10268)
Vaikams (2486)
Slam (49)
English (1097)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Pragaištinga širdies liepsna degina mintis, apima protą, kuriuo taip didžiavausi… Klausimas „Kodėl? “ paskęsta šėlstančiose bangose ir štai - aš stoviu ant slenksčio. Ant ašmenų, kurie skiria žemę ir vandenį, kutena padus. Dilgčiojimas keliauja kūnu aukštyn, virsta žybsinčiais atspalviais apniukusiose akyse. Priešais mane raibuliuoja tamsūs mėlyni vandenys, atsispindintys veidrodiniuose debesyse, įsigėrę į orą. Kuo giliau bandau įkvėpti, tuo tvilkantis kūną skausmas tampa skvarbesnis. Todėl kvėpuoju vis mažiau...

Ten, iš kur atėjau, verda gyvenimas, o kitoje pusėje gyvybė prasideda arba pasibaigia. Kruvinos ašaros išmargino mano apšalusį kūną rausvomis linijomis. Apmirusi oda skeldėja ir yra. Juntu ją atsiskiriant. Netekęs paskutinės ašaros pasvyru į priekį ir krentu, tarytum liepsnojanti plunksnelė…

Tik platūs vandenys nuramins mano paklydusią sielą.

Nejaugi man vaidenasi?.. Dievas dovanojo sparnus, išsiskleidusius prieš pat man paliečiant tamsų vandens paviršių. Kylu į dangų ir apanku nuo ryškių spindulių, kiaurai persmelkiančių mano eižėjančią širdį.

- Nenusipelniau, Dieve! Ką Tu su manimi darai? – šaukiu perkreiptu balsu.
„Paleisk mane“ netekęs amo, sušnabždu mintyse. - „Tu neatsiliepei į mano maldas, kai prašiau suklupęs ant žemės dovanoti meilę, Tu tylėjai ir netarei nė vieno paguodos žodžio; slepi savo veidą akinamoje šviesoje netgi dabar... “.

Marmurinėje dangaus tyloje šviesos ratilai pakaitomis mainosi su tamsybėmis, svaigiai nešami nematomos vilnies jie pamažėle apgobia mane šiltais sapnų patalais. Ramiai sapnuoju savąjį gyvenimą, suliedamas jo pradžios ir pabaigos taškus, ir pavargęs žvelgiu, kaip manasis apskritimas susijungia su aplinkui sklandančiais į žiedų grandinę. Paleidžiu jį sklęsti ir, rodos, išsilaisvindamas nuo kokios naštos, ištirpstu.

Apakęs nuo šviesos atmerkiu tamsybėse paklydusias akis.

Skendėjau švelniame vandenyje apsikabinęs rankomis kelius. Virš savęs jutau pulsuojančią raudoną saulę, dovanojančią man gyvybę. Visa aplinkui buvo persmelkta jos ritmingo tvinkčiojimo, kuriam, tarsi aidas, atliepė ir manyje slypinčios vidinės ugnies alsavimas.

Liepsnoms sudeginus prisiminimus, vandeniui nuplovus kančias, tapau tyras ir savo aklomis akimis pajutau Jos šiltą žvilgsnį. Ji tyliai šypsojosi ir plovė ašaromis raudonas dėmes nuo mano menko kūnelio.
2010-08-17 21:12
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-02 19:15
Vaikyste du kart
nuostabiai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-19 23:24
Svoloč
Tekstas sklandus, meistriškas, bet alegorinis kalbėjimas nėra mano mėgstamiausia skaitymo sritis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-19 14:46
Flax
Kas yra "perkreiptas balsas"?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-18 16:07
begemotas_
Nejaugi man vaidenasi?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-17 23:24
Irmantė Baltoji
Per daug būdvardžių, tai kiek erzina. Ir apskritai-kalbėjimas šablonais.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą