Kvėpavimo džiaugsmas

Nusileidusi į gelmę aptikau,
jog ten nieko nėra. Tavęs
ten nėra.

Sidabrinis vandens teliūskavimas
čia tebūtų žodžiai,
nors kartais poeziją
ir galime aptikti
ką tik pasemto vandens kibire
ar žvelgdami į šulinį,
apsvaigę, tiksliau dusdami –
iš nevilties ar iš laimės –
viskas.
Kaip kokioj pačioj banaliausioj dainoj.

Gelmėje nėra jokios gelmės,
tik triumfuojantis kūnas,
kad kvėpuoja,
kad gyvas.

Kažkas absurdiško
yra tame džiaugsme,
kurio negali paneigti.